Tu nori kvėpuot, 
kvėpt saldžiom dulkėm. 
Maudytis tirštam rūke 
Ankstyvą rytą. 

Nesulauki dienos, 
Kada, įkvėpęs taip saldžiai, 
Pagaliau pajusi laisvę, 
Ne nukryžiuotąjį kūne. 

Lėtą vedeklį už nugaros, 
Niekada nesustojantį, 
Ir vis vis labiau trokštantį 
Užgult tave. 

Susimąstai, kad  
Galbūt naktis nesibaigs, 
Bet išaušta rytas 
Su seniausiom istorijom savy. 
 
Kelio palydovas, 
Įkalinęs tave amžinybėj. 
Rūgščios dulkės, 
Griaužiančios tave iš vidaus.