Klausau,
kaip rytas busdamas ateina,
kaip pamažu užgęsta gatvės žiburiai,
kaip žiebias saulė, sutemas šviesa pamaino,
o tai dienos šviesybei kažko šiurpu ir negerai.
Tiktai naktis pasaulį šį paliko,
kai sapnas sklaidėsi tamsus,
ir nė neamtelėjo joks skalikas,
kai ji pravėrė Viešpaties vartus.
Palauk, naktie, dar neišeiki –
tegul pabūna kiek gūdu,
dar palaikyk smiltelę saujoj, laike,
girdi – kalbu viena, kalbu už du.