Prie strainos Straujos zylioja karvės, 
Brenda vandeniu į salą Nemune, 
Šūkauja žydeliai užu Stangės – 
Gula žemėn nelaiminga giminė. 
-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 
Jau nekantriai Pasaulinis beldžias 
Ir ilgai lietus švininis žemę plieks... 
Pakraščiais Merkinės dzūkai meldžias, 
Ir į sinagogą aimanos sulėks. 

Ant pirkaitių fricai bombas draibsto – 
Dega vaistinė ir sukriokia arklys... 
Pažinimo skonis – karo gaisras... 
Ir dar Pokaris ginkluotas čia atklys... 

Degė kaimas ir miestelis sprogo... 
Skrido juodvarnis apdegusiais sparnais. 
O valstietis basas ir be rogių, 
Su šauksmu pagalbos snieginais takais. 

Ilgas ir gruoblėtas tavo kelias, 
Bet praeiti kantriai juo ir tau reikės. 
Pastatysi tvirtą pjedestalą 
Ir pasaulis tau žiedus šlovės sudės. 

Kilo ir statybos didžios, ir idėjos 
Sklidinos naujoviškų žinių tiesos. 
Atėjai tu į Saulėtekio alėją 
Apgaubtas VISI kūrybinės šviesos! 

O kolegos vien tik tai stebėjo, 
Ką falsifikavo buvę mokiniai? 
Juk tave kaip Kristų jie išdavinėjo, 
Peikė, net prieš minią išrengtą nuogai 
. 
Baigėsi didysis Mokslo mitas, 
Šaudantis užnuodytu laiku. 
Mintijo kadaise Heraklitas, 
Kad gyvenimas tik su kardu.. 
-  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  -  - 
Atrajoja karvės, kažkaip vangiai, 
Nuganytoje salelėj Nemune. 
Liko tik šneka smarkuolės Stangės, 
Nebėra ir Jerichono giminės.