Kažkada gyveno žmogelis vardu Dominykas. Kartą jis susapnavo, kad turi sielą ir kūną. Sielą savo sapne jis matė kaip balandį, beskrajojantį virš pievų, o kūną kaip žirgą lakstantį po miškus ir laukus. Tiesa, tas žirgas kartais pavirsdavo į dirvą ariantį arklį, o kartais į asilą, stovintį ir nepajudantį iš vietos. Pabudęs ryte, Dominykas pasikrapštė galvą ir sumurmėjo: keistas sapnas reikės kada nors dar apie jį pamąstyti. O tada greitai pašoko, išsivalė dantis ir išvažiavo į darbą. Pakeliui pastebėjo automobilį iš šalutinio kelio besiprašanti priimti į eismą, bet kadangi jis labai skubėjo, todėl dar labiau spustelėjo greičio pedalą ir nurūko toliau. Darbe pripuolęs prie kompiuterio pradėjo rašyti ilgą aiškinamąjį raštą, mat jis dirbo labai svarbioje ministerijoje. Po geros valandos į jo kabinetą įėjo viršininkas ir pristatė naują Dominyko tiesioginį vadovą, kuris buvo labai malonus žmogus. Ir tada Domas įsidrąsinęs atspausdino savo rašliavą naujam vadovui parodyti. O šis jį pagyrė, bet pasakė kad viską reikės perrašyti, neseniai pasikeitė įstatymas ir rašto motyvacija nebetinkama. Domas supyko, net paraudo, bet nieko nepasakė. Juk jis taip stengėsi, taip dirbo ir viskas veltui? Tada iš nuoskaudos jis atsisėdo prie kompiuterio apsimesdamas kad dirba, o iš tiesų įlindo į feisbuką ir ten bandė sutramdyti savo nuoskaudą.
 
Vakare jis pavargęs griuvo į lovą ir užmigo. O miegant vėl susapnavo žirgą sparčiai lekiantį keliu. Staiga žirgas priešais save pamatė dulkių kamuolius ir tada išgirdo balandžio balsą iš dangaus: sukis į dešinę, per tą pusę žymiai greičiau pribėgsi ežerą. Žirgas akimirką stabtelėjo, bet po to ryžtingai šuoliais pasileido tiesiai į dulkių debesis. Juk jis buvo taip ištroškęs, o ežeras buvo čia pat. Pasukti į dešinę reiškė tai, kad turės sukarti trigubai ilgesnį kelią. Bet tuo dulkių debesiu neteko ilgai šuoliuoti. Greitai priešais save jis pamatė kitus žirgus, kurie savo kanopų kaukšėjimu ir buvo sukėlę šią dulkių uždangą. Tada žirgas pabandė atsisukti atgal, bet ten savo kūnais kelią jau buvo užtvėrę kiti žirgai. Staiga jis išgirdo žvengimą: žirgas kuris bandydamas aplenkti kitus, metėsi į šoną ir dabar skriejo žemyn nuo didelio skardžio. Netikėtai ir jis pajuto kad žemė po kanopomis slysta ir išsilaikyti darosi nebeįmanoma. Domas pašoko lovoje ir tik tada suprato, kad tai viso labo buvo tik sapnas. Bet jis buvo toks įtikinamas, kad jis nejučiom čiuptelėjo sau už pėdų, tarsi pasitikrindamas ar ten ne kanopos, o tada pats susigėdo tokios savo reakcijos.
 
Vėliau Domas išvažiavo į darbą. Visą dieną dirbo, rašė, siuntė laiškus, bėgiojo iš kabineto į kabinetą. Po darbo kartu su savo naujuoju vadovu išėjo į lauką ir atsisveikindamas padavė jam ranką. Domas priėjo prie savo automobilio, bet prieš sėsdamasis pasisuko pažiūrėti į kokį automobilį įlipo jo vadovas. Jis pamatė šviesiai žydrą  “citroen” markės automobilį ir pagalvojo: kažkur šį auto jau esu matęs. Bet kur- nepamenu. Ir tik privažiavęs “Akropolį” kur vakar buvo spūstis ir keletas mašinų iš šalutinio kelio prašėsi priimami į eismą, jis prisiminė kur matė tą žydrąjį automobilį. Tada jam žaibiškai nušvito galvoje, lyg į viską būtų pažvelgęs iš aukštai, iš paukščio skrydžio...
Vakare prieš užmiegant pagalvojo: kitą kartą reikės būti mandagesniu ir užleisti šalutiniame kelyje belaukiančius automobilius. Nes jei vakar būtų praleidęs žydrąjį “citroen’ą” tai jo busimasis vadovas būtų anksčiau atvykęs į darbą ir jam pranešęs apie pasikeitusį įstatymą. Tada daug darbo kuris nuėjo veltui būtų galėjęs nedaryti...
 
Domas vėl pasinėrė įš sapną. Šį syk sapne jis skriejo aukštai virš debesų. Virš žemės švietė skaisti saulė. Jo žvilgsnis siekė tiek toli kad ties horizontu galėjo įžiūrėti žemės apvalumą. Ir rodos matė 360 laipsnių kampu. Po truputį debesys ėmė skirstytis ir žemai apačioje pamatė vienas paskui kitą besekančių žirgų juostą. Jie ėjo per aukštą tiltą išlėto ir atsargiai. Toliau už jų matėsi didelis gražus ežeras. Balandis nusileido ant vieno iš žirgų ir tarė: kodėl tu nepaklausei manęs ir nepasukai į dešinę? Jei taip būtum padaręs dabar jau seniai galėtum maudytis ežere. Žirgas tik pasimuistė, pakarpė ausimis ir toliau iš lėto kėblino į priekį. Balandis toliau tęsė savo kalbą: aš žinau, tu nepasitiki manimiir galvoji kad geriau viską pats supranti. Bet juk vis vien negali nepripažinti to, kad man iš dangaus viskas geriau matosi. Ir kad ta nauda , kurią tu matai tik sau po nosimi, kitą kartą gali išvirsti į didelę bėdą.
– Na taip, pripažįstu, kad tu teisus, – išlemeno žirgas. – Tik nesuprantu, kodėl tu man apskritai patarinėji?
– Mes juk esame viena, – tarė balandis.
– Nesuprantu.
– Na taip, žinoma, kol kas mes esame visai atskiros vienas nuo kito būtybės. Bet taip bus tik tik tol kol tu nepasitikėsi manimi. O kai pradėsi manimi pasitikėti tuomet mes iš tiesų tapsime viena. Dabar supranti?
– Na galbūt po truputį pradedu suprasti, – atsiliepė žirgas. – Tik dar vienas dalykas man nėra aiškus. Ar tam kad mes taptume viena man visada reikės paklusti tau ir savo nuomonės jau niekada nebegalima bus turėti?
– Na taip, iš pradžių iki tol kol tapsime viena, tu turėsi paklusti man.  O kai mes tapsime viena tu įgysi mano sparnus, o tai reiškia galimybę matyti viską iš aukšto. Todėl sprendimai bus priimami bendri. Tuomet mumyse nebebus susiskaldymo, nes mes būsime viena būtybė – žirgas su sparnais, kitaip tariant pegasas!
Žirgui šis pavadinimas patiko, dar kai kas nedavė jam ramybės.
– Bet ar tu tik nenori pasakyti, kad aš kaip žirgas esu nieko vertas? Ir kad visi mano sprendimai yra klaidingi?
– Žinoma ne,– atsiliepė balandis. Visi tavo sprendimai kuriems užtenka žirgo raumenų ir vikrumo yra geri ir teisingi.
–Tai kodėl tada tu negalėtum paklusti mano valiai ir sprendimams? – paklausė žirgas.
– Na tikrai nenorėčiau to daryti, nes jei prieš mums tampant viena būtybe, aš tavo valiai pradėčiau paklusti, tai mes virsime ne pegasu- žirgu su sparnais, o varganu balandžiu su žirgo kanopomis, kuris vargu ar ką nors begalėtų nuveikti. Deja tokia situacija gana dažna, kai žirgas balandžiui pradeda diktuoti gyvenimą ir tada jie tampa balandžiu be sparnų, bet su sunkiomis žirgo kanopomis, kurių jis dažnai toli ir nebepavelka! O man tai visai nepatiktų!
Suskambėjo žadintuvas. Dominikas nepatenkintas kasėsi galvą lyg tai jam būtų padėję prisiminti ką neseniai sapnavo. Bet liko tik jausmas, kad visa tai buvo labai svarbu ir nuostabaus skrydžio prisiminimas.
Tą dieną darbe jis patyrė daug iššūkių, bet dabar ne apie tai ... Užmigus jis vėl pasinėrė į sapną. Sapnas buvo neramus. Iš pradžių jis susivokė esąs miške. Tenai kaip žirgas šuoliavo per samanomis apaugusius kalniukus, džiaugėsi nuostabiu oru, bet staiga pradėjo temti ir pasijautė pasiklydęs. Iš už medžių pasirodė švytinčios vilkų akys. Žirgas išsigando ir pasileido šuoliais į tamsą. Bet vilkai jį jau buvo apsupę. Vienas iš jų šoko griebdamas už gerklės, bet žirgas spėjo kilstelėti galvą ir tas nestipriai įsikibo. Tuomet žirgas staigiu judesiu tėškė vilką į gretimai stovinčią pušį, o galine koja spyrė kitam besikėsinančiam sučiupti jį už blauzdos. Šiek tiek išsilaisvinęs jis iš visų jėgų metėsi į priekį. Užvirė lenktynės. Vilkai ne daugiau kaip per tris žingsnius atsilikdami lėkė iš paskos. Staiga baigėsi miškas. Mėnulio pilnatis nušvietė taką, kuris vedė aukštyn. Žirgas nušuoliavo juo į priekį. Vilkai nė kiek neatsiliko, tik keletas iš jų suktelėjo į šoną ir nulėkė žemyn. Žirgas vis lėkė , o takas vedė vis aukščiau ir aukščiau . Po kurio laiko jis susivokė, kad dar už kelių akimirkų jis pribėgs statų šlaitą ir neišvengiamai turės kristi žemyn. Arba  atsisukus atgal dar gali bandyti prasibrauti pro vilkus, bet šansų išsilaikyti prieš juos beveik nebuvo. Tuomet jis virš savęs išgirdo sparnų šlamėjimą ir tylų balsą:
– Nebijok, šok nuo skardžio ir skrisk.
Žirgui kitų variantų nebebuvo arba sugrįžt vilkams į nasrus arba šokti. Reikėjo žaibiškai apsispręsti. Bet staiga netikėtai pačiam sau jame sužibo viltis ir keistas suvokimas, o gal greičiau tikėjimas, kad jis gali skristi. Tada žirgas užsimerkė ir iš visų jėgų atsispyręs, šoko į tuštumą. Išsiskleidė sparnai ir jis nuskrido. Dar kurį laiką bijojo atsimerkti, tarsi nuo to būtų galėję prapulti sparnai. Bet po to atsimerkė ir pirmas dalykas kurį išvydo tai vilkų, kurie jau buvo nulėkę į skardžio apačią, išsprogusios akys ir iš nuostabos pražiodinti snukiai. O pastarieji savo ruožtu matė nepaprastą vaizdą: baltas žirgas išskleidęs sparnus skrodė žvaigždėmis nusagstytą dangų.   
 
Žirgas skriejo dangumi ir mąstė: kodėl aš anksčiau taip nedariau, kodėl anksčiau neskridau? Ir apskritai kur gi balandis, kuris jam taip išmintingai patarinėjo.
– Aš esu čia, tavo širdyje, – išgirdo jis savo paties vidinį balsą. -Iš tiesų mes visą laiką ir buvome viena būtybė. Bet kadangi mumyse, o teisingiau manyje vyko daug vidinių prieštaravimų, todėl ir atrodė kad esame atskiri. Ir tik pavojaus akivaizdoje gimė vidinė darna, kitaip nebūčiau išgyvenęs. –Taip mąstė pegasas.
 
Kitą dieną Domas susimąstęs atėjo į darbą.... Po kurio laiko jo tiesioginis vadovas pasakė, kad skyriaus viršininkas ponas Antanas laukia jo savo kabinete. Ir Dominykas nuėjo pas jį.
 
– Sveikas, kaip sekasi? – Tarė viršininkas.
– Sveiki, ačiū, gerai, – atsiliepė jis.
– Tai ir nuostabu. Štai tavo nauja užduotis, kurią kurią turėsi įveikti per savaitę, tarė panas Antanas, žvilgsniu parodydamas į popierių krūvą gulinčią ant stalo.
Dominykas paėmė popierius, pavartė, pakilnojo ir jį išmušė šaltas prakaitas. Ten buvo šusnis dokumentų su kuriais nebūtų paprasta susitvarkyti ir per mėnesį, o čia reikėjo per savaitę.
– Bet ar čia iš tiesų taip skubu? – nedrąsiai pratarė Domas.
–Taip, žinoma,- nukirto ponas Antanas. – O ką trūksta kompetencijos susidoroti su darbu? – Po to pridėjo
-Ne, viskas tvarkoj, – išlemeno Domas, patyliukais slinkdamas iš kabineto.

Praėjo savaitė, o darbai nei trečdaliu nebuvo pajudėję į priekį.
 
Ryte Domas matė, kad pas viršininką lankėsi kažkoks nematytas kaklaraiščiu pasidabinęs jaunikaitis. Viršininkas su juo ilgai bendravo, po to palydėdamas jį prie išėjimo, užsuko pas Dominyką.
– Na kaip, ar darbai jau baigti? – paklausė ponas Antanas.
-Dar nespėjau, – susigūžęs atsiliepė Domas.
– Na ką padarysi, matyt, mums teks atsisveikinti, – stebėtinai džiugiai tarė ponas Antanas.
– Bet aš viską padarysiu, tik man reikia daugiau laiko,– bandė teisintis Domas.
-Su tokiais tempais nieko neišeis. Teks rašyti tarnybinį skundą dėl tavo darbo ir turėsi daug nemalonumų, – toliau džiugavo viršininkas. – Nebent pats savarankiškai parašysi prašymą apie išėjimą iš darbo, – dar pridėjo.

Domas grįžo namo susikrimtęs. Jis jau septynis metus sėkmingai darbavosi toje ministerijoje ir pirmą kartą susilaukė tokių kaltinimų. Jis suprato kad tai geruoju nesibaigs arba jis turės išeiti iš darbo arba stoti į žūtbūtinę kovą, kad įrodytų kad yra vertas tos darbo vietos.

Šeštadienį jis be tikslo iš įpročio slampinėjo senamiesčio gatvėmis. Ir apžiūrinėjo vitrinas. Staiga jo dėmesį patraukė vaiko verksmas.
– Aš noriu tikro arkliuko, o ne pliušinio,– rėkė vaikas.
– Bet juk tavo arkliukas, kuris sulūžo irgi nebuvo tikras. Jis juk buvo medinis. Medinė drožta galva ir medinis kotas, – bandė pasiteisinti tėtis.
– Ne, jis buvo tikras. Nes aš ant jo ištikrųjų jodavau, – toliau rėkė vaikas.
 
Tada Domas prisiminė savo vaikystę. Kai jis pats sau buvo pasidaręs žaislą. Tarp dviejų fanieros gabalų įklijavo medinį ilgą kotą. Ant fanieros nupiešė arklio galvą ir išpjovė ją siaurapjūkliu. Ant galvos nupiešė arklio akis, šnerves ir karčius. Išgręžė skylę ir į ją įvėrė virvę kaip arklio pavadį. Tuomet vėl prisiminė kiek daug džiaugsmo vaikystėje jam buvo apžergti arklį, o teisingiau kotą ir pasileisti su juo per laukus. Ir tada kartais, kai užsimerkdavo jis įsivaizduodavo, kad jo arkliukui išauga sparnai ir jie nuskrieja dangumi virš laukų. Taip pasinėrus į prisiminimus jis nepajautė kaip nuėjo iki statybinių medžiagų parduotuvės. Tada kiek sudvejojęs šyptelėjo ir nuėjęs ten prisipirko visko ko reikia medinio arkliuko gamybai. Tada pasiskambino savo tėvui ir pasiteiravo ar gali užsukti į jo dirbtuves. Taip visą šeštadienį praleido besidarbuodamas. Ir šis darbas jį džiugino. Net buvo šmėstelėjusi mintis męsti aną darbą ir pradėti naują verslą. Vakare pavargęs, bet laimingas Domas išėjo į kiemą. Jo rankose buvo žaislinis žirgas pasiruošęs savo pirmam šuoliui...
 
Taip praėjo savaitgalis. Atėjo pirmadienis ir Domas ryte pašokęs nuo žadintuvo skambučio, greitai išsivalė dantis, pavalgė pusryčius ir nurūko į darbą, kur jo laukė gausybė popierių. Dirbo iš inercijos ir be jokio džiaugsmo. Tada atėjo pietų metas ir jis patraukė į įprastą kavinę pavalgyti, bet lauke švietė saulė ir staiga persigalvojęs pasuko į kitą pusę, į lauko kavinę. Tada atsisėdęs jis pakėlė galvą į dangų. Ten plaukiojo lengvi kaip pūkai debesys. Jie iš lėto judėjo formuodami tai vieną tai kitą figūrą. Dominykas susidomėjęs stebėjo debesų žaismą, lyg laukdamas kažko ypatingo. Tada debesyse pastebėjo po truputį išryškėjančią žirgo galvos formą, tada vėjyje besidraikančius karčius ir bešuoliuojančias kojas. Po truputį išryškėjo sparnai. Taip bestebint į saulę lekiantį pegasą, jo veidą nejučiomis persmelkė šypsena ir dabar jis jau žinojo ką darys toliau...