Pamosuoju šermukšnio šakele
ir, neatsiprašęs vakarykščio svečio,
tempiu jį į šviesą ir doros kelią.
 
Gerai, kad išsidrožiau iš mirusio medžio
ir ant stalo laikau angelus kelis –
galiu jais pasitikėti ir nuo pikto gintis.
 
Nes kol nenukris paskutinis rudens lapelis,
dar galiu drąsiai lažintis,
kad rytoj mažojoj Lietuvoj lis...