Man patinka naktis, – ji tokia nuostabiai paslaptinga,
Kai mes esam joje – nematyti tikrųjų jausmų.
Nebereikia meluot, nes vis tiek tamsoje viskas dingsta,
Aš kaskart vis labiau tamsią naktį mylėti imu.

Naktyje, tyloje mes į vieną ir vėl susiliejam,
Ne tik kūnai šalia – susijungiame mes širdimis.
Nors jau brėkšta aušra, neišvengiamai rytas artėja,
Aš žinau – po dienos vėl ir vėl aplankys mus naktis...