Kažko ramu... ar ne per daug ramu?
Žmonės sakydavo­ – prieš audrą,
Žemė dengta baltu šarmu,
Rytas rudens... vėjelis lapų nebegaudo.
 
Ramybės niekada nebus per daug,
Te širdys ilsisi rudens kampely,
Skaniai saldus ruduo... lietaus nešauk,
Pasikalbėk su lapais – stena, velias.
 
Lyg pasakoj ramybė vaikštinėja,
Išskleidus rudens plaukus šlamančius,
Nedrįsta liesti jų išdykęs vėjas,
Tik širdys žavisi – tapyt paveikslą galinčios.