Bundantis miestas
žavinga
kai lietūs lyja gausiai
ir rytas vangiai prausiasi
įsimylėjęs horizonto žarą
pabodusi nakties tyla
užleidžia dienai savo sostą
tarp mūrų didelių
į krūmus tupia paukščiai
gimtinės neiškeitę
į šiltesnį kraštą
pavaikščiosiu gatve
lig kvaitulio pažįstamą
ieškosiu šypsenos nutvieksto veido
sumurusiam bedvasiame fone
pro pravertą netyčiomis langą
skambės neapolietiška dainelė
piktoko ginčo trypiama
šermukšnis šėls viliotinyje
raudonom uogom
skubėdamas jaunuolis atsitrenks
į seną damą
atsiprašymui gal
pamėtės jai sulankstytą žodį
taip bunda miestas
ligi kraujo nudaužytais šonais