Žiūriu, išpūtęs akis –
prie lauko durų
stovi piktas alaus guru.
Jam iš burnos drimba putos,
o akyse – kabliukai:
aišku, melagis
ir šiek tiek vagis,
jau nuo tyro ryto pasiutęs,
akys melsvai apsiblausę –
lyg veidrodis musių apkakotas,
dar ir rankomis mosikuoja
be žodžių kaip daržo kaliausė.
Tokiu gyviu patikėsi, pasikliausi –
tik bėdos turėsi ir į kapus
be laiko pats iškeliausi.
Čia jau nesąmonė didžiausia –
nereikia Lietuvai tokių vyrų,
keliauk sau sveikas į emigraciją –
ten praturtėsi dvasiškai
ir emociškai,
pataisysi sulankstytą graciją
ir pažeistą reputaciją.
Išklausęs šią griežtą oraciją,
kartu su valdžios lepūnų deputacija,
oriai nuėjo į seniūniją
pasiimti kompensaciją
už nelaisvėje praleistus metus.
Nors buvo žiema, bet trenkė perkūnija
ir ėmė akmenimis lyti.
Motina Teresė liko pasimetus
nedrįsdama klausti Dievo ką daryti,
nes to dar nebuvo nuo pirmojo
Lietuvos vardo paminėjimo.