gal jau
kai rudenys temsta anksti
nustoja suktis planetos
mane prie krūtinės glaudi
kvėpavimas tampa toks lėtas
kaip krintančių lapų būtis
siūbuojant į kairę į dešinę
vienintelis dievas matys
akimirkoj galim paskęsti
tik katei sumurkus greta
sugrįšim į rudenį vėsų
puodelis medus arbata
čiobrelių – sakai – tau įdėsiu
ir jaukiai klausysim lietaus
žiūrėsim pro langą į vėją
--
sakyk mylimasis ar jau
abu mes visai išprotėję?