Vėl vakaras per dangų plaukia,
Pro debesis į žemę žvelgia,
Į pilką rudeninį lauką,
Į miško eglę žaliaplaukę.
 
Niūrus, nelinksmas, rodos, pyksta,
Kad alksniai ir beržai nupliko.
Žėrėję spalvos blėsta, vysta,
Gražuolio klevo nebeliko.
 
Reikės ir vėl šešėly slėpti
Lietaus nulytą rožės žiedą.
Ruduo ruduo, ko benorėti,
Nubėgs balta šalna per pievą.
 
Pakąs šermukšnį ir ožekšnį,
Raudonos uogos kris į žemę.
Įšėlęs vėjas siaučia, krečia
Net ąžuolo galingo šaką.
 
O buvo vakarai gegužy...
Net ir rugpjūty švelniai glaudė,
Dabar pašiurpęs, susigūžęs,
Pirkios duris skubiai užšauni.
 
..........................................
Dar vakaras per dangų plaukia,
O tu jau kito ryto lauki.