Kunigas 
Taip, ruduo, bet gražu. 
Ir ne rūkas, apniukusios dienos, 
ne atšalęs dangus 
į smegenis telkiasi;  
išsilieja po laisvę klajoti mintis, 
kai manau, kad bažnyčia 
ir ji ne dėl Dievo, 
daugiau – dėl Žmogaus,  
kad išnoktų į jį kuo labiau panašus. 
Tačiau pasakyk, kas esi ir iš kur? 
Suprantu, kad jau sunkiai neši, 
bet negi tik nuodėmes 
ir negi tik savo? 

Aš 
Ne Kristus. Užtenka savų. 
Man šis kraštas kaip rytas dienos – 
saulė teka iš jo. 
Buvo laikas, kai negebėjau manyti kitaip 
ir tikėjau, kad grįšiu, 
bet – ne, jau sugrįžti neteksią 
nebent kaip dabar, 
kai eilėraštį žilą rašau...
Man labai nesunku apsigobti ir juo. 
tarkim, kaip rudeniu, kaip keliu 
ar Kabelių bažnyčia. 
Kaip kitaip išgalėčiau ateit prie klausyklos? 
Kažkada pirmą kartą prie jos 
norėtųsi, kad ir paskutinis 
išdavyste neapeitų. 
  
Kunigas 
Šis ruduo dar su lapais 
Nors vėlus (šiandien baigiasi spalis), 
dar daugybė lapelių, 
nenukritę ant žemės, 
medžiuos žaliuoja. 
Grįžta sugrįžta Šventieji Visi, 
Ir vėlėmis žiebiasi žvakės.
Va, tu į mano bažnytinį rūbą parodei, 
įsigeidęs paklausti, 
ar, ko gero, ne biesas po juo?  
Ne, ne biesas, žmogau, 
Ir klausykloje kaip bažnyčioje 
pasibelsk, ir esu 
kaip laikrodyje valanda. 
O bažnytinis rūbas, ačiūdie, nepridengs – 
ir bažnyčia nuoga kaip Ieva, kaip Adomas, 
kaip aš.

Aš 
Pirmą kartą taip aiškiai (gal drąsiai?) pasakant girdžiu, 
net manau – nenustebčiau, 
jei pakviestumei vyno mišių 
čia pat, prie altoriaus, 
per pakylėjimą aukštą 
po taurę išgerti. 
Ech, kaip perkūnas nugriaustų žinia 
ligi popiežiaus, iki Vatikano 
iš kabelių bažnyčios, 
prieš šimtmeti pastatytos, 
iš Ratnyčios parvežtos...

Kunigas 
Velnias gundo. Girdžiu. 
bet, ateivi, per daug užtrukai – 
eilė už tavęs vis ilgėja, ilgėja 
kaip prie pokario duonos, 
kaip prie druskos ar muilo. 
Kelkis nuo kelių – 
po mišių klebonijoje lauksiu...