Šią naktį greta stovėjo mirtis, dar niekada nebuvusi tokia tikra, neperkalbama, nuduodanti, kad negirdi mano argumentų, visa savo povyza demonstruojanti – užteks, gana tų geluonies užkalbinėjimų. Jeigu nebūtų ji tokia rami, sakyčiau – aikštingas vaikas. Geriau įvardinsiu ją abejinga, jai viskas nusibodę, įkyrėję – šiąnakt ji pasiryžusi sužaisti va bank ir pagaliau užversti mano bylą. Bet ir dabar ji neskuba, matyt, pažįsta mano būdą ir jai nesitiki, kad imsiu tuoj blaškytis apimta panikos, greičiau dar ir dar (kelintą jau kartą!) mėginsiu ramiu, dalykiniu tonu įtikinti ją, kad man reikia, labai reikia tų bent kelių valandų, dienų, metų. Ji kantri, moka išlaukti. O kurgi jai skubėti? Jos būtis nėra lenktynės su gyvybe – greičiau žaidimas, kartais linksmas, žaismingas, kartais užgaulus, kaip dviejų susipykusių kaimynių barnis per tvorą, o kartais rimtas, griežtas, tiksliai prisilaikant instrukcijų. Juk būna, kad pabosta ir žaidimas, ypač jei jo baigtis žinoma ar bent numanoma iš anksto. Mirtis jaučiasi esanti padėties šeimininkė, bet kuriuo atveju, nes žino, kad viskas, kas gimė,  turės mirti; ji iš arenos išeis paskutinė. Kur išeis? Mirtis į mirtį, nebūtį? Tai ji taip pat gyva, būties dalis? Mirtis yra visa ko pabaiga, drauge ir savęs pačios.
Mirtis ne sykį lyginta su gyvate – ji puola, kerta lemtingą kirtį tik tada, jei auka krusteli. Kažkaip pajaučia, kad tai baimės – o gal nevilties? – krustelėjimas.
Iki šiol man užtekdavo valios, stiprybės išlikti ramiai, todėl ir nepažinau baimės jausmo, visada žinodavau, kad situaciją valdau. Šią naktį suabejojau, ar tą jausmą tikrai nulemdavo mano valia? O gal tai ji, mirtis–gyvatė, maloningai leisdavo man taip galvoti, nes jai tą kartą būdavo gana, ji būdavo soti?
Dabar įvyko esminis pasikeitimas – mirtis atsistojo šalia kaip dominuojantis veiksnys. Nebe aš vadovauju paradui. Gyvatė pajuto mano baimės dvelksmą, pakėlė kirčiui galvą, bet, kaip paprastai, neskuba, nes žino, kad viskas bus taip, kaip priklauso, ir skubėti nėra ko – šį kartą tikrai krustelsiu. Jos patirty tai buvę jau daugybę, begalybę kartų.
Man tebuvę tik kelis kartus, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamai, ir visus juos aš ištverdavau, išlikdavau rami, gyvatei pabosdavo laukti, ir ji nušliaušdavo savais keliais, bet atsigrįžusi sušnypšdavo – neturėk iliuzijų, sugrįšiu. Dabar kitaip, aš jau nebeturiu jėgų, tik tą vieną, paskutinį, menką valios trupinėlį. Jau nebesu tikra, kad nekrustelsiu, duodama ženklą – kirsti.
Dar prieš akimirką maniausi sprendžianti pati – ar viską palikti savieigai ir gauti netikėtą kirtį, kai krustelsiu nebevaldydama instinktų, ar rinktis išeitį garbingą – štai, dabar! Šią akimirką liaujuosi kovojusi ir tu, mirtie–gyvate, netenki malonumo išeiti nugalėtoja, laimėtoja, diktuojanti sąlygas („...nežinosi nei dienos, nei valandos...“). Tu gauni tik bejėgį, nebepaklūstantį net mano valiai kūną, kaip nuvalkiotą skudurą, nebežinantį jausmų, kovos azarto, netgi baimės; instinktai nėra  aš.
Rinktis turiu nedelsama, nes mano laikas baigiasi.
O gal? Gal pamėginti dar kartą pažaisti, apgauti ne vien tave, bet ir save? Juk būna kartais, kad žmogus nė pats nežino savo galių ribos? Gal pamėginti išeiti į nebūties klastotę – gilų miegą, neatsiliepti į tavo šalto, stangraus, stipraus šliužo kūno prisilietimą prie mano stingstančių pėdų, sukaupus paskutinius valios likučius neleisti krustelti iš baimės nė menkiausiam raumenėliui, kai net pro užmerktus, jau, rodos, amžiams, akių vokus  pamatysiu ryžtingą (jau!), fatališką ir aštrų tavo žvilgsnį, bet tu, jau nebesitikėjusi tokios stiprybės, įsiutusi sušnypši dar, ir dar  kartą ir vėl  nušliausi... Gyvatė kerta tik į baimės judesį.
– Sugrįšiu!
Abi tai žinom, bet kaip svaigina dar viena kova! Ne vardan pergalės, vardan pačios kovos, nuduodant, kad jos baigtis iš anksto mums nežinoma.
Mirtie–gyvate, kas tu esi? Sakaisi esanti viršesnė už mane, nes garantuota tavo pergalė, sakaisi esanti garbinga, nes laikaisi taisyklių? Kur ta tavo galybė, jei žudai tiktai bejėgį, jau negalios ir baimės įveiktą, jau nusileidusį į valiai nepaklūstantį instinktų lygį žmogų ar dar blogiau, jei ateini kaip paklusni tarnaitė, jeigu žmogus sąmoningu savu apsisprendimu pasikviečia tave?
Ar tikros buvo šitos mintys, ar susapnavau? Kai nubudau, jau švito. Tavęs, mirtie, šalia nebuvo. Turėčiau įsiminti šitą datą? Kalendorius kamputyje ekrano man atkakliai diktuoja skaičių eilę, nors man tie skaičiai ničnieko nereiškia, bet būsiu atsargi, nes tu gali dar būti netoliese, tai vietoj datos parašysiu – kai nudegė kaimyno jauja. Neįsižeisk, mirtie, pajuokavau. O jei rimtai – tada, kai gimė kūdikis.
Jo vardo neminėsiu. Gana, kad manąjį, mirtie, žinai.