Žemai užlipęs aš ant kalno aukšto,
Karštai rankas pridėjau ten prie ledo šalto.
Ir pamačiau dorybę tą iš piršto laužtą,
Štai pravirkau baltai ant sniego balto.

Arti mačiau ten miestus tolimiausius,
Bedievius žmones besimeldžiančius karštai.
Lengvai juos pridengė nagai miglos sunkiausios,
Kai vieną silpną žudė stipresnių šimtai.

Tada suvokiau amžinybės laikinumą,
Užsidengiau akis idant matyti šviesą...
Jaučiau po kojom basą savitumą,
Teisybę rankose laikiau ar tiesą?