Rudeninė kuosa
Sugrįžai ir vėl, pilkoji kuosa,
Ir sukiojies stogo vidury.
Apie ką šį rudenį dainuosim:
Aš – klausos, tu – balso neturi?
Kur per visą vasarą skrajojai
Apsvaiginta meilės ir dainų?
Kai visai sušalo basos kojos –
Sugrįžai prie mūsų kaminų.
Aš žinau, kad tau visai nerūpi
Mano svaičiojimai vakarais,
Ir dabar ant kraigo atsitūpus
Į kitus kiemus liūdnai dairais.
Nėr dainorių – ištuštėjo kiemas,
Tik du žvirbliai, aš, dabar ir tu,
Kalbini kiauksėjimu kiekvieną
Tarsi kviesdama sušilt kartu.
Nei dainom, nei šiluma neguosiu,
Tu be reikalo kvieti mane.
Aš pati – lyg rudeninė kuosa.
Tiktai gyvenu ne kamine.