Spalio tamsą virš kraigo su Grįžulo samčiu dalijasi alkanos vėlės.
Tiek žvaigždėtos erdvės, kad bežiūrint apkvaista galva.
Kas esi tu, Žmogau? Ar ne menkas, baugštus padarėlis,
Dėl puikybės savos nuteriojęs, sutrypęs bet ką?
Tavoje padermėj neišnyksta naikinančios ordos.
Rudeninė tamsa kaip degutas nejau prigimty?
Ar išauš dar diena ne carams, prezidentams, ne lordams —
Juk į šviesą būties instinktyviai kabinas visi.
Kur jėga, ten — tiesa? Nepailsdamos pliekias idėjos.
Pranašai ir dievai pasisotint negali krauju.
Meteorų lietus... Gal sugrįžta atkutusios vėlės,
Kurios taikiai gyvens ir užkeiktojo alkio nejus?