Per viltingą žydėjimą liepų,
Nepaklydęs žaliam dūzgesy,
Tarsi kryžių nešu savo lieptą
Į tą krantą, kur skubam visi.

Tik, kai prakaito šitiek išlieta,
Rodos, žaibas nušvinta staiga --
Kur atremsiu aš savąjį lieptą,
Jei to kranto išvis gal nėra?..