Gerai, klausyk.
Man viskas gerai, rankos nedreba, esu sveiko proto, mintys savos, galūnės savos...
Nemiga... Sakiniai kažkokie nežemiški... Ė, nesikišk. Apsiauk batus, juk lyja, stovi susivėlęs, dvoki rašalu, basas, kojos permirkusios, šlept šlept per balas.
That's how you roll.
Neišgėrėm dar tiek, kad rašyt balų vandeniu ant nukritusių lapų, turbūt ir nelabai verta apmąstyti šitą idėją, žodžiai greit suirtų...
Bet įdomu... Lyja rašomąja medžiaga.
Čia pasijunta menkas drebulys, raumenys įsitempinėja ir atsipalaiduoja be jokių komandų, patys, savarankiškai. Ir nemiga.
Hmm, pažiūrėkim į rankas.
Mano. Vis dar mano.
Turbūt kojose esmė, gal pritaikius lietui atsparią avalynę nereiktų taip šalti, vėjas, paspaudęs dešinę, ne taip kąstų...
Cigaretę? Turiu. Tik ganėtinai keblu per lietų prisidegt, gi žinai tą.
Akyse temsta, ką darai???
A, atleisk, šiaip temsta, taip, aš galvojau, kad nemiga.
Ne, aš visiškai sveiko proto.
Rankos irgi savos, savam kūne randuos, atstok, leisk rašyt.
„Juokinga, kad netikiu dvasiom, o ant lentos rašau 11 dimensijų, tai teikia peno apmąstymams...“
Ką?
Ne, leisk man, nesikišk, mano kūrinys.
Čia pasijunta svaigulys galvoje, tikriausiai nuo temperatūros, įdomu, ar daug turiu?
„Jeigu visų žmonių pasaulyje vidutinė kūno temperatūra būtų didesnė? Kiek šimtatūkstantųjų celsijaus laipsnio dalių pakiltų žemės vidutinė temperatūra?“
Haha, geras. Skiltų kūne baltymai ir būtų ne-ge-rai.
Palauk, palauk, palauk...
Čia ne mano sakinys, ne mano mintis, atstok, leisk man pačiam...
Kaip tai „geriau skaitysis“? Tegu skaitosi blogai, bet bus bent jau mano.
Atstok, leisk man...
Aš rimtai – trenksiu.
Kas čia tam parkeriui darosi?
Čia tu?
Aš.
Tai baik.
Visiem bus geriau.
Kad ne visiem, tai faktas – tau daug blogiau bus.
Pirmyn, ereli. Sergi, kliedi, nosis bėga, išgėręs... Trenk – pasigailėsi.
EIK LAUK IŠ MANO TEKSTO.
Make me.
UUUUUGHH.
Man nelabai gera, truputėlį sukasi galva ir mintys kreivos, gal net nelabai mano, balsas galvoj kužda atiduot parkerį, rankos nesavos, kojos neveikia, svaigsta galva, sakiniai nežemiški, labiau ne iš žemės, o iš lietaus ir vėjo, nemiga, tekstas neparašytas, nerišlus, tas savo oranžiniais plaukais ir pralytom akim žiūri, barzdą krapšto, paltas suplyšęs, basas, kojos permirkusios, šlept šlept per balas...
Nebeduosiu, atstok.
Taigi dar pilnas pakelis tų cigarečių.
Savo nusipirk, gana čia iš kitų kišenės rūkyt.
Tuoj tu mano kišenėj miegosi.
Užsikr**k.
Pajuntu dar vieną porą rankų ant pečių, pirštai kaulėti, šaltas kaip šis temstantis akyse vakaras delnas, įsisiurbia kažkoks mėlynumas iki kaulų smegenų, akys merkiasi, baisiai negera, temperatūra užkilus, į termometrą netelpa, akys į kosmosą, rankos ant parkerio, dar nepaleidžiu, tekstas dar mano.
Atiduok ir šiandien galėsi užmigt.
Negalima taip žaist, seni...
Ką tik pažaidžiau. Nori miego? Atiduok parkerį.
Nežinau, ar keiktis, ar verkti, bet miego noriu.
TAI ATIDUOK PARKERĮ.
Jei taip nori – rašyk. Šiukšlė esi, mano kancaras daugiau vertas nei tu.
Mėgstamiausias metų laikas – bet per jį blogiausiai jaučiuosi.
Malonu su jumis turėt reikalų.
Eik velniop.
Praeidamas link lovos dar užmečiau akį, kuo jis ten geriau rašo.
Labai keista buvo, kai perskaičiau „Juokinga, kad netikiu dvasiom, o ant lentos rašau 11 dimensijų, tai teikia peno apmąstymams...“