Gan vėlokai iššokęs,
Turi viltį pražyst...
Bet ruduo jau sunokęs –
Gali šalnos pakirst.
 
Paskutinė numiršta...
Kas man skelbia tą melą?
Meilė juk nepamiršta,
O viltis ligi galo.
 
Gan vėlokai iššokęs,
Kausis vėtrų gausoj,
Jis dar spės... atitokęs
Žydės lapų krūvoj.