Mam, paprašyki daug galinčio Dievo,
kad dangaus išklotinėje snaigės spalvotos iškristų
ir vaikai joms kalėdinį sapną margu guašu iškrapnotų –
bet jos baltos vis, baltos lyg kankinio bąlančio Kristaus,
atleidimo neprašančio, burto spalva pažymėtos,
nulašėjus laukimais ant vaikiško kūno nuslysta
sniego norai, neatrasto grožio stebuklais byloją.
Mam, nekalbinto ryto paniekinti niekas nedrįsta,
nes taip sninga,
taip balta,
taip dieviška tai, kas kartojas...