Po kojomis 
nelyg po ratais traukinių 
dunksnoja sandūromis bėgiai. 
Juokinga, bet girdžiu. 
Neįtikėtina, bet reikalai tokie, 
kad reikia gerokai skubėti. 
Dar lieka daug būties, dvasia neapkeliautos, 
gausa susitikimų mintyse, 
peizažuose išnokus ateitis 
kaip pabūrimai iš čigonės kortų... 
Ir man džiugu matyti šitaip skubantį save 
neįtariant, kad jau spidometras kone 
prie nulio greitį rodo.