toks gražutis posmas
apie meilę išskirtinę
o išties ironija kvatoja
netgi lapai vėjų
grindiniu nešiojami
kai nuo kalno
pagreičiu didėjančiu riedi
į ramybės slėnį
meilė kaip ir tu jau suvaikėjusi
kvepia žolynu gerai apvytusiu
aš tokia pati kaip visos kitos
galgi ir šiek tiek kitokia
vaikščiojau slidžiu ledu
į kasas jazmino žiedą pyniau
bučinius vėriau ant pakelės
liaunutės smilgos
lygu žemuoges saldžiai prisirpusias
toks gražutis posmas
apie skaisčią meilę pirmutinę
vieniša pati sau galvą glostau
ne pirma tu ir ne paskutinė
bučiniais pirmais papuoštos
liaunos lanksčios smilgos
saulėje gailia rasa sužvilga
mėnuo šaltą šypsnį siunčia
nakčiai vienatve dabintai