Tik prisimink.
 
Buvo vėjas,
greitas tarsi strėlė,
ir šiltas.
O prie medinio namo, kuriame gyvenau,
buvo aukšti kalnai.
 
Išėjau į juos,
kad vėjas dar labiau pūstų
į plaukus.
 
Lenkė žolę prie žemės,
o šakas prie dangaus, ir laužė,
ir niekas dar taip negaivino,
kaip jis.
 
Išpūtė viską,
dėl ko nesinorėtų gyventi,
nors jaunas želmuo
nori visko savaime.
 
O tas pūtimas
šitaip užvaldė kūno aistras,
kad pradėjau dainuoti,
per šniokštimą dainos
nė pats negirdėdamas.
 
Rodės, kalnus nuneš
toks vėjas,
kuris nešė mane
į debesis.
___________________________
 
Niekad jo nepamiršau,
bet kai grįžau į tuos kalnus vėl,
jie jau buvo
aukštais medžiais tankiai apaugę.
 
Tai šitiek laiko
atmintyje nešiojuosi tą vėją
– net kol aukštas miškas užaugo.
 
2013-11-06
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43-11, Vilnius. Tel. 861399523.
El. paštas jonas.baranauskas52@gmail.com