išgirstu aš smarkų šnaresį 
medžių kai staiga sublyksi svetimo
man miesto šviesos 
rodos alėjoje 
žibintai tiko pagauti
atiduoda viltį sklidinai pilnačiai 
rudens liūdesio natūrai
lyja šiąnakt
burbuliuoja balos 
vėjas glosto skruostus
priėjus įkalnę visad žinai kad
senojo dvaro bokšto laikrodis neveikia
rodyklės jau seniai 
sustojusios apie devynias nurodo
posūkį į kairę
lyg visad žino(jo) kur man eiti
ir akys
jau suseka pamažėliukais
besitvenkiančias prieblandas
raginu save neskubėti
įkvėpti ir iškvėpti 
pabūti be faktų
be komentarų
be spalvų
eiti kryptimi
be pašnekovų
be palydovų
mėgautis miesto laukyme
nieko nekartoti ir nesieti 
įsismarkavusi vėtra
rankoje palieka tik nulūžusio skėčio rankena
kuri priverčia
mane trumpam stabtelėti ir nusišypsoti 

tiesa
slapčia pašokinėjau per balas