Triptikas
Tai ką, taip išeina, kad melas –
Žydrynė juodam miraže,
Saulėlydžio blunkančios spalvos
Ir žydinčios vyšnios sode?
Tiesa čia aiški – nepakeisi,
Pasireiškia tiems, jei nakty
Nemiegi ir tylą galiausiai
Tu sugeri. Laikas būty
Užmiega, praskriejęs bedugnę,
Užgožęs visatą jausmais.
Saulėlydžiais gęstančią ugnį
Širdies ugnimi palaikai...
*****
O kas gi jums miegoti liepė,
Kada alyvos vėl žieduos
Ir paupiuose pasislėpus,
Treles lakštingala dainuos?
Naktis sustingsta. Laikas miega.
Lig ryto dar labai toli.
Širdis dainuoja, kaupias jėgos
Ir meilės šauksmą vėl girdi.
Tada tyloj erdvė suvirpa,
Delčia mėnulio nebyli
Ir angelu patsai pavirtęs
Svajom plasnoji vis tolyn...
*****
Tik nesiteisink: šiam pasauly,
Kiekvienas medis be šaknų...
Laimės nėra, tiktai apgaulė,
Iliuzijas tiktai turiu...
Tau miršta muzika ir jausmas.
Negyvas tu. Kuriems galams
Mylėt kažką... Ir kam dar klausi –
O kas ta meilė, pagaliau?
Kitam krante, kitoks rytojus,
Kiti jausmai, kitoks žmogus.
Naktis tau paslaptis pakloja
Ir tikras jausmas gyvas bus.