Pravirkus tyla
Kur tu paklydęs šitą spalio rytą,
Kai žemę kausto stingdanti šalna,
Nebežinau – gyvenimas man šitas
Lyg paskutinė rudenio diena.
O neseniai laisvi drugiai plasnojo,
Spindėjo saule vasaros dangus,
Gal paprasčiausiai mes ne ten nuėjom,
Nes pasiklysta laimėje žmogus.
Pelynų skonio burnoje neliko
Iš tų seniai prabėgusių dienų
Ir paskutinis bučinys jau kito
Išėjusio iš ilgesio namų.
Sapnai pabirę vėl nakty klajoja,
Jie tarsi tavo pamiršta kaltė,
Vėl lapai klevo mano taką kloja,
Pravirkdo tylą vieniša giesmė...