Ar dar meni,
Dantis kaip baisiai gėlė
Ir varlę, kuri taip norėjo skrist?
Nors pasaką
Kartotum vėl ir vėlei —
Į srovę jau tą pačią neįbrist...

Išseko upės,
Viesulai nurimo,
Pabučiavai ne vieną varlę tu.
Nors balsas taip
Viliojančiai prikimo,
Jau nebeskauda ištrauktų dantų.