Medžiai–žmonės I

  Grūdas krinta į dirvą. Grūdo genuose užkoduota lemtis. Ne, ne lemtis – galimybės. Lemtis yra tai, kas nulemta iš anksto ne savo, kažkieno (kažko) kito valia ar atsitiktinumu – gal Dievo, gal gamtos, dirvos, laikmečio, egzistencijos kaimynų, metų laikų kaitos, lietaus, krušos, saulės, vėjų, geros, globojančios arba piktos žmogaus valios, abejingumo. Grūdui neskirta kovoti su lemtimi, skirta paklusti –  išgyventi, prisitaikyti ar net suklestėti. Arba pražūti.
Galimybė – tai duotis, po kablelio prasidedanti žodeliu jei...
Jei dirva bus gerai įdirbta, jei laiku pasėta, jei neišdegins sausra, nepaskandins liūtys, neišdaužys kruša, jei neužgoš piktžolės, jei žmogus nesumanys per dygstančių javų lauką nutiesti kelią... Daug tų jei. Labai daug, o galimybė išgyventi viena. Ne tik išgyventi, bet ir išauginti kažkelintą grūdą. Kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė išlikti padermei. Gyvenimas tai nuolatinė nuožmi kova už išlikimą, kova – kas ką.
Svarbu, kieno gyvenimas – vienoks jis grūdo, kitoks žmogaus. Visai kitoks. Žmogiškajame tų jei yra daug daugiau, įvairesnių, sudėtingesnių, piktesnių, negailestingesnių, bet jam suteikta ir sąmoningo pasirinkimo teisė, ir galimas siekis ne vien išgyventi, bet ir būti laimingam. Ar grūdas žino, kas yra laimė? O skausmas? Sielvartas? Pareiga? Atsakomybė už savą gentį?
Grūdas nebesikeičia, koks jau yra, toks, išgyvena tinkamiausias, o štai žmogaus lemtis priklauso ne vien nuo išorinių sąlygų, kurias rado ateidamas, jis gali keisti savo aplinką ir keistis pats – sąmoningai, tikslingai. Žmogui duotas protas.
 
Rachelė net užsimerkusi, snūduriuodama jaukioje pavakarės nebekarštos saulės atokaitoje, atrodo, mato tą švelniai žalią rugių lauką anapus upelės. Javai jau pakilę, tuoj tuoj išplaukės, o netrukus ir subrandins derlių. Ne iš karto susivokia, kas ją sujaudino, ko jai pikta – nei šis, nei tas pykti ant rugių lauko. O gal pavydi? Kam? Rugių laukui? Kad jam, rugiui, taip paprasta – žmogus suarė lauką, laiku pasėjo, lietutis palaistė, saulelė šildo ir, jei... Prakeiktas jei!
 
Bet ir čia rugiui geriau, negu žmogui, jis nežino, nesupranta grėsmės, o žmogus kankinasi ne vien tada, kai jau įvyksta kas blogo ar net tragiško, o ir iš anksto  kamuojasi nuojautomis, baimėmis, įtarimais. O jei dar tas žmogus – žydas? Jis turi būti dešimteriopai budresnis, įžvalgesnis, pastabesnis, gudresnis ir visoks kitoks. Jis negali užsimiršti – dieną nė naktį, turi jaustis atsakingas ne vien už save, nes vienas jis silpnas, pažeidžiamas. Jis privalo rūpintis kitais žydais ne vien iš altruistinės meilės, jis priverstas būti išmintingas, nepasiduoti aistroms, pasiaukoti vardan kitų, nes tik taip gali išsaugoti save. Ir savus.
 
Ji staiga atsimerkia, atsisėda, jau jau buvo beprabylanti, nes jaučia, kad tos mintys, jei liks neišsakytos, neleis nurimti, bet pamato, kad Helena miega, negirdėdama vaikų šurmulio, nejausdama, kaip mažiausias, sūnelis, semia savo grakščia, ilgapiršte rankele smėlį ir pila jai ant pilvo. Liza, vyriausia, gulėdama žilvičio šešėly, skaito knygą. Rachelė nemato knygos viršelio, bet supranta, kad tai poezija – puslapyje tvarkingi eilėraščio posmai.
Pagalvoja – keistas vaikas. Kiek gi jai metų? Dešimt? Dvylika? Tikrai ne vaikiškas knygas skaito.
Kitos dvi sesutės, jaunesnės, niaujasi dėl kastuvėlio. Nepiktai.
Rachelė atsuka saulei nugarą ir vėl snūduriuoja – tegu draugė ilsisi, jai  tikrai nelengva su tuo pulkeliu vaikų, nedažnos tokios poilsio valandėlės. O mintys? Jos palauks, ji įpratusi laukti ir tylėti, kiek tik save atsimena, kai dar tėvų namuose nuo ryto iki vakaro dirbdavo nebaigiamus ruošos darbus ir svajodavo, svajodavo apie šviesesnį gyvenimą. Ji žinojo, kad jai tėvų nuskirtos laimės viršūnė – ištekėti už pasiturinčio vyro ir būti jo verta žmona, todėl reikia perprasti visas šeimininkavimo subtilybes, išsiugdyti nuolankų būdą. Taip, ji buvo nuolanki, niekada nesiginčydavo su tėvais, bet viena sau galvodavo – jūs galit priversti mane gaminti valgį, nebaigiamai plauti indus, šveisti, valyti namus, bet mano minčių neatimsit! Ji norėjo mokytis, tik vargu ar svajonė būtų išsipildžiusi, jei pradinė mokykla nebūtų buvusi čia pat, už tvoros. Jos didelis noras ir gabumai neliko nepastebėti, bet vargu ar tėvai būtų tesėję leisti mokytis toliau pradinės, jei prasigyvenęs dėdė nebūtų siuntęs iš Vokietijos pinigų ir griežtai kontroliavęs, ar gabi mergaitė tikrai mokosi. Žodžiu, jos lemtyje palankiai klostėsi tie galimybių jei.
Tą gerąjį dėdę Rachelė tematė du kartus – kai jis atvažiavo pats pasižiūrėti ir įsitikinti, kad mergaitė tikrai gabi ir darbšti, kad ne veltui bus švaistomi pinigai, ir dar kartą, kai ji baigė gimnaziją – išsiaiškinti, kur nori studijuoti. Keistokas pasirodė dėdei žydės mergaitės noras būti gydytoja, bet Rachelė buvo nesukalbama – tik gydytoja arba nieko. Dėdei dabar jau neliko pasirinkimo – nejau šitiek pinigų būtų išleidęs veltui, leisdamas ją į gimnaziją? Tiesą sakant, jam netgi patiko mergaitės atkaklumas, žinojimas ko nori, bet to neparodė. Sutiko, tebus gydytoja, tik pateikė sąlygą, kad baigusi mokslus turės grįžti į miestelį ir gyventi pas tėvus, o kai jau prasigyvens, bent vieną gabų vaiką išleisti į mokslus. Nebūtinai žydą. Ir niekada neatsisakyti padėti savo gentainiams, net jei jie neturėtų kuo užmokėti.
Tuomet Rachelei ta sąlyga neatrodė keista, ji su viskuo sutiko, tik kai dėdė jau rengėsi išvažiuoti, jai labai parūpo paklausti, bet niekaip neištaikė progos, tėvams girdint neišdrįso – kodėl ji turėtų leisti į mokslus svetimą vaiką, gal net ne žydą, nejau ji negalės turėti savo vaikų? Apie tai ji mąstė ir vėliau, kai dėdė jau seniai buvo išvažiavęs ir ji nugirdo tėvų pokalbį, teisingiau – užuominas, kad niekas giminėj nėra matę dėdės žmonos tėvų ir nežino, iš kur ji kilimo, o Joachimas, karčiamininkas, atsigirdęs, kad ji šviesiaplaukė, mėlynom akim.
– Tai gal ji ne... – pradėjo sakyti motina ir, nusmelkta minties neįtikimumo, ranka užsiėmė burną.
Rachelė to nepamiršo, bet jei tai ir būtų tiesa, tokia galimybė jai nekėlė siaubo, jau seniai savo mergiškose svajose ji matė šviesiaplaukį jaunikaitį mėlynom akim. Dabar, pusamžė moteris, ji liovėsi svajojusi apie auksaplaukį riterį ant balto žirgo. Iš viso liovėsi svajojusi, o kai sykį Helena, draugė nuo pradžios mokyklos laikų, puikiai ją pažinojusi, nuoširdžiai paklausė, kodėl ji, tiesą sakant, nesukūrė šeimos, neištekėjo, ji su gildančiu kartėliu atsakė į klausimą klausimu:
– O už ko? – ir  jos balse suvirpėjo neviltis. – Už kurio miestelio žydo patartum man tekėti? Koks vyras sutiktų su manim gyventi, kai manęs kaip nėra namie, taip nėra...
Dabar, kai praėję šitiek metų, kai jau nurimusios jaunatviškos aistros, išblėso iliuzijos ir tas galimų vedybų klausimas išspręstas visiems laikams ir netgi pamirštas, kažkodėl  šiandien jis taip ryškiai atgijo atminty, kad Rachelė net nusigando, tarsi kažkas svetimas galėtų nugirsi jos mintis, tarsi galėtų būti nutverta daranti kažką gėdinga, nusikalstama. Ji su nerimu pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad ši miega, ir sutiko susirūpinusį, užjaučianį jos žvilgsnį. Ilgai abi tylėjo, Rachelė net pamiršo, ką iš pat pradžių buvo ketinusi pasakyti. Šyptelėjo pagalvojusi – kaip gera žinoti, kad turi draugę, su kuria gal susitiksi rytoj, o gal po mėnesio, tada, kai pribręs žodžiai, mintys, kurias prireiks išsakyti. Ir išklausyti draugę. Arba patylėti, žinant, kad supranta, be žodžių, kaip šiandien. Ir kad nėra svetimoji. Tik ar tikrai supranta? Ar gali kas nors kitas suprasti tai, ko nesupranta ji pati? Juolab ne žydas suprasti žydą? Žydę?
Ji jau seniai liovėsi ko nors klausinėjusi mamos, nes iš anksto žinojo  atsakymus – jai neturintys rūpėti tokie dalykai, kurių neišsprendžia vyrai nė rabinas. Bet sykį mama išsidavė pati galvojanti, ieškanti atsakymų. Kad ir į tokį klausimą – kodėl žydai neturi tėvynės ir yra pasmerkti klajoti? Kas ją atėmė? Krikščionių Dievas, kaip bausmę už jo sūnaus nužudymą? Patys pardavė? Tai gal galima ją atsipirkti? Žemės gabalą galima, daug daug gabalų žemės greta vienas kito, bet ar tai bus tėvynė?
Rachelei pasirodė, kad Helena gali nugirsti jos mintis, bet dabar apie tai nebesinorėjo kalbėti, todėl prisivertė sugrįžti į realybę.
Kažkas kita ją suneramino, privertė pamiršti savo godas. Kas? Tas poeziją skaitančios vyriausios Helenos dukros, Lizos, vaizdas? Gabi, miela mergaitė! Ne pagal metus protinga. Gal tai ją pasirinkti globotine, leisti į mokslą?
Kodėl anksčiau tokia mintis nekilo? Todėl, kad paprasčiausiai negalvojo. Kad dėdė seniai jau numirė ir ji pamiršo savo įsipareigojimą, o taip nedera. Sudraudė save – neskubėk, viską reikia gerai apgalvoti, tik tada kalbėti su tėvais.
 
Suklego vaikai, visu būriu nubėgo maudytis. Helena stovėjo ant upelės kranto, aukšta, kiek dramblota – tamsus siluetas vakarėjančio dangaus fone – ir tarsi perekšlė višta žąsiukų pulką saugojo juos nuo nelaimės, ypač mažąjį, Vasilį. Paskui moterys nusiprausė pačios, surankiojo pievoj išdžiūvusius skalbinius ir vis dar tylėdamos patraukė namo.
Ne, ir ne tai, kažkas kita jaukė Rachelei protą. Tas vaizdas – Liza keliasi, nueina prie krūmo, kurio pavėsy pastatytas bidonėlis vandens, paskaninto uogiene, ir godžiai geria? Ir tai daug kartų per dieną? Kiti vaikai to nedarė. Nusmelkė negera nuojauta. Rachelė paėmė Vasilį ant rankų panėšėti, tarsi pasislėpė už jo, ir su nerimu paklausė:
– Ar Liza vakare atsineša prie lovos vandens?
Helena nustebusi pažiūrėjo į ją, nesuprasdama, kodėl tai draugę domina.
– Na, ar naktimis geria?
– Atsineša. O ką, tai blogai?
– Tegu rytoj nepavalgo pusryčių ir ateina pas mane. Negąsdinu, dar nieko nežinau, reikia padaryti tyrimus.
Vieniša ir bevaikė Rachelė kaip savus mylėjo Helenos vaikus, nerimavo   dėl jų ir jų ligas išgyvendavo kaip savų. Dabar susigraužė, kodėl ji anksčiau nepastebėjo, juk tai taip akivaizdu ir be tyrimų, kad mergaitė serga cukralige. Ji nusigando, nes juk reikės pasirūpinti dieta, užtikrinti nuolatinę gydytojo priežiūrą, o rudenį mergaitei jau reikia išvažiuoti į kurį nors miestą, kuriame yra gimnazija. Ar sugebės mergaitė taip staiga išmokti gyventi viena su tokia pavojinga liga? Diagnozė pasitvirtino. Dabar Helena su Rachele savaitgaliais abi pasitikdavo iš miesto grįžtančią Lizą, labai ja rūpindavosi, prižiūrėdavo, mokydavo ir vėl su nerimu atsisveikindavo savaitei.
 
Helena nebuvo žydė. Jos senelis buvo vokietis, grafų Tiškevičių parsivežtas į Lietuvą dirbti sodininku Plateliuose, vedęs rusę mergaitę. Tėvas taip pat rusas, geležinkelietis, kilnojamas iš vienos darbo vietos į kitą, bet jau gana seniai įsigyvenęs tame pačiame miestelyje, kur dauguma gyventojų buvo žydai, rusai, o lietuvių beveik nebuvo, jie gyveno aplinkiniuose kaimuose ir į miestelį atvažiuodavo tik turgaus dienom apsipirkti ar per šventes į bažnyčią. Mergaitės susidraugavo, nors jų likimai buvo visai skirtingi. Rachelė siekė mokslo, tapo gydytoja ir liko netekėjusi. Helena buvo silpnos sveikatos, caro kariuomenės gydytojas dar paauglystėj buvo pasakęs, kad gyvens ne ilgiau kaip trisdešimt metų, tai vedybų nė neplanavo, nors ne vienas jaunikaitis į ją dairėsi, nes buvo graži, linksma.
Nelaimė pakeitė visus planus – kai Helenai buvo jau per trisdešimt, žuvo tėvas. Šeimoj liko vienos moterys: mama, ligota tėvo sesuo ir Helena. Tuomet nebuvo priimta, kad moterys dirbtų ir išlaikytų šeimą, reikėjo ieškoti išeities. Tuo pasinaudojo tėvo draugas, taip pat geležinkelietis, rusas, jau seniai sekiojęs akimis Heleną, bet neturėjęs beveik jokių galimybių užkariauti mergaitės širdį – buvo gerokai vyresnis, žemaūgis, negražus, bet geradūšis, ramaus būdo. Piršlybos vyko ilgai, permainingai ir dažniausiai viskas atsiremdavo į Helenos argumentą, kad pagal caro armijos gydytojo pranašystę ji jau turėtų būti mirusi, todėl kurti šeimą nebeverta.
Gyvenimo realybė privertė nusileisti ir štai šeimoje jau keturi vaikai, o Helena apie mirtį nė nebeužsimena, sutvirtėjo, pralinksmėjo. Atlaikiusi visokius išbandymus, moterų draugystė tęsėsi, susitikdavo kada galėdamos, išsikalbėdavo, pagelbėdavo viena kitai. Nelengvas buvo Helenos gyvenimas su šeima, kurioje šitiek burnų ir tik viena vyro alga, bet ne ką lengvesnis ir Rachelės, nes arti kito gydytojo nebuvo, o ligonių daug. Ne sykį guosdavosi Helenai nuovargio, nevilties valandėlėmis, kad neištversianti ir kad bjauriausi pacientai esą žydai – jei jau suserga kuris, tai nesvarbu, diena tai ar naktis, net miegodama išgirstanti, kaip jau iš tolo visu būriu giminaičiai, draugai ir kaimynai atlala, atšūkalioja per miestelį, beldžia į duris, langus ir turi eiti, niekas neklausia, ar pati bepaeini.
Susirgo sykį pats rabinas, sunkia liga susirgo – smegenų uždegimu. Nesiryžo Rachelė tokį rimtą ligonį pati gydyti, liepė žydeliams nuvežti į didelį miestą, į žydų ligoninę, o po kelių dienų atėjo žinia – numirė rabinas. Tai kilo alasas miestely – reikia skubinai važiuoti parvežti, nes per mirusįjį saulė neturi du kartus pereiti, reikia palaidoti. Kelias tolimas, kai nuvažiavo dviem dvikinkiais ratais, jau naktis buvo. Beldžia žydai į morgo duris, o sargas girtas, neįsileidžia. Taip beldė, kad net mirusį pribeldė – jis ne miręs buvo, tik sąmonę praradęs, o morge šalta, tai ir atsigaivelėjo. Išgirdę saviškio balsą, žydai dar labiau ėmė belsti. Ir jis pats purto, žadina sargą:
– Išleisk, žiūrėk, aš gyvas...
– Tylėk, daktaras geriau žino, gyvas tu ar negyvas!
Neišleidžia.
Nulalėjo visu būriu pas daktarą į namus, beldžia į duris, langus:
– Einam, daktare, išleiskit mūsų žmogų iš morgo, vešimės namo, nė valandai nepaliksim tokioj ligoninėj, kur gyvo nuo mirusio neskiria.
Išleido. Pasveiko. Rachelė pagydė. O gal ne ji, gal taip nulemta buvo, dar ne viskas tebuvo rabino iškentėta drauge su savo tauta?
 
Dabar žiūri Rachelė į mergaitę Lizą, Helenos vyriausiąją, ir svarsto, kad  metas atsiminti pažadą dėdei – išleisti nors svetimą vaiką į mokslus. Jau seniai apsisprendė, kad tai bus Helenos vaikas, tik kurį pasirinkti? Gal Lizą, nes kaip ji su tokia sunkia liga nemokyta vargą vargs? Ar mažiausiąjį, Vasilioką, tokiom pilkom – į motiną – akim, tokį protingą, meilų? Na, kai ateis laikas, tada ir apsispręs.
Laikas atėjo greičiau, negu Rachelė manė – labai pablogėjo Lizos sveikata, prireikė ligoninės. Tėvas nuvežė ją į kitą miestą, ne į tą ligoninę, kur gyvų nuo mirusių neskiria, bet ir anoj ligoninėj neišgelbėjo, mergaitė numirė.
Su savo valdžia susitaręs, gavęs sutikimą, išpirko tėvas visą kupė, kad niekas nelandžiotų, aprengė dukrelę, skruostus parausvino, dėl visa ko skarele apgobė,  pasodino – taip ir parsivežė abu su motina pečiais parėmę. Palaidojo artimiausiuose  pravoslavų kapuose.                                                                                          
daliuteisk