Baltasis balandis (ištrauka iš dienoraščio)
Kuri šiandien diena?.. Prablaivėjo galvoje. Kaip aš čia atsidūriau? Nieko neprisimenu. Tokios baltos palatos lubos ir langas pravertas... Nebejaučiu to beprotiško skausmo. Girdžiu – sucypė stabdžiai ir sustojo mašina. Lengvoji... Negaliu pajudinti net galvos. Dieve, vėl skauda...
Palengva grįžta atmintis. Iškyla paskutiniai pojūčiai ir vaizdai. Kelias...
Taip svajojau patekti į šį kraštą. Taupiau ištisus metus, atsisakiau net svarbiausių dalykų, taupiau net maistui. Ir dabar štai guliu, negalėdama net pajudėti, normaliai įkvėpti oro.
Matyt, taip jau buvo numatyta mano likime.
Vėl pasineriu į snaudulį. Balta migla apgaubia mano galvą. Iš tolo, lyg aidą, dar girdžiu žodžius man nesuprantama kalba. Tolstu. Kylu vis aukštyn. Štai debesėliai. Jie tokie lengvi, gaivūs. Atsisėdu ant krašto, nuleidžiu žemyn kojas. Apie nieką negalvoju. Taip gera, šviesu ir aš bandau skaičiuoti pro šalį praskrendančius paukščius. Pulkelis balandžių... Pasuku galvą į šoną, štai vienas atsiskiria nuo būrio ir skrenda tiesiai į mane. Toks baltas, baltas...
Susitinka mūsų žvilgsniai. Jaučiu jo šilumą. Spinduliuojančios akys taip primena tave, mama. Gal tai tu?
Jis sparnu apglėbia mano pečius ir prisiglaudžia. Ir man atrodo, aš vėl maža, visai mažutė, vėl ieškau tavo glėbio, kad galėčiau paskęsti šilumoje, apsigobti tavo meile ir nieko nebijoti. Žinau – tu su manimi, tu visada su manimi, mano brangioji, mano vienintele.
Keičiasi balandžio veidas – štai tavo akys, lūpos, tavo plaukai, kurie kvepia mėtomis. Gerai prisimenu šį kvapą. Jos augo lysvės gale ir plaudama galvą, tu kaskart jomis skalaudavai. Girdžiu tavo ramų alsavimą. Tu šypsaisi ir sakai man:
– Nieko nebijok. Aš su tavimi. Aš kas vakarą būnu su tavimi, net kai tu negalvoji apie mane. Aš kiekvieną naktį sėdžiu prie tavo lovos ir pasakoju apie savo pasaulį, kuriame esu dabar. Tu mane matai savo sapnuose, bet tai ne sapnai, tai aš vedu tave stebuklingais takais, kuriais aš vaikštau, rodau nuostabius augalus, kvepiančias ryškias gėles. Abi klausomės pievų muzikos, upelio čiurlenimo ir paukščių giesmių. Juk tu sapne matei, koks žydras dangus supa mane, kaip žydi sodai ir kokia sodri žolė, ką tik išdygusi, tokia gležna ir kvepianti pavasariu. Bet tu neskubėk čia pakliūti. Tu turi gyventi Žemėje, tu reikalinga čia, o aš vis tiek juk kasnakt ateinu pas tave. Aš ir dieną būnu greta tavęs. O kaip tavo svajonės? Nepamiršk jų. Kovok ir aš tau padėsiu. Ir nieko nebijok...
Jaučiu, kaip glostai mano galvą. Tokios švelnios ir šiltos tavo rankos. Pasėdėkim kartu dar ant debesies krašto. Laikyk mane savo glėbyje, tik nepaleisk.
Tu sūpuoji mane ir aš vėl išgirstu tavo sekamą pasaką apie pilkąją antelę, kuri negalėjo išskristi su saviškiais į šiltus kraštus, nes sulaužytas sparnelis jai vis dar skaudėjo.
Matau riedančias skruostais savo ašaros, jos tokios didelės ir karštos. Gaila antelės. Visada bandžiau vaizduotėje nuvyti lapę, mesdavau į ją akmenį, šaukdavau ant jos. Tu mane ramindavai ir pasakodavai, kaip gerasis senelis priglaudė ją ir ji apsigyveno tvartelyje su naminiais gyvuliais. Atėjus pavasariui, ji vėl susitiko su savo šeima.
Gera taip prisiglaudus sėdėti. Pasėdėkim dar. Neišskrisk. Tavo pirštai kedena mano suveltus plaukus, braukia per skruostus ir nusileidžia nugara. Laikyk mane, nepaleisk.
Sustojęs laikas meta savo šešėlį ant mano kojų ir man darosi šalta. Dingo saulė. Debesis, ant kurio aš sėdėjau su tavimi, pasidarė klampus ir aš prasmengu į jį, tokį pilką ir lipnų. Kabinuosi už jo krašto, kad nenukrisčiau.
Vėl pasirodai tu, baltoji balande, ir liepi man įsikabinti. Skrendame abi tolyn. Žemai tyvuliuoja bekraštė jūra ir tu pasuki link pakrantės. Žinau, kad tau sunku. Aš juk suaugusi, ne vaikas.
Jaučiu, kaip kojos paliečia žemę. Nuplasnoji, mano paukšte, tolyn ir dar kartą apsukusi ratą, dingsti už horizonto.
Aš vėl viena. Svetima pakrantė. Saulė leidžiasi į jūrą ir rausvi atspindžiai nudažo visą pakrantę ir dalį vandens. Liūdesys apima širdį, darosi baugu. Ateina naktis.
Nežinau, ką man toliau daryti, kur eiti. Atsisėdu ant akmens, jis dar šiltas ir man pasidaro smagiau. Išgirstu tylų varpų gaudesį ir suprantu, netoli gyvena žmonės. Nusprendžiu – eisiu prašyti pagalbos.
Bandau žengti žingsnį, bet kojos tokios sunkios, negaliu jų pajudinti. O tamsa užkariauja vis didesnę dangaus dalį. Visai sutemo. Nieko nematau, tik jaučiu, kaip kažkas kvėpuoja man į nugarą. Prabėga visu kūnu šaltas drebulys. Mane supa keisti garsai.
Danguje pasirodo ryški mėnulio pilnatis. Link manęs keistai artėja žvaigždės. Dingsta šnabždesiai, nebegirdžiu svetimo kvėpavimo. Aš vėl tolstu. Tik dabar į tamsą. Skrieju nenusakomu greičiu. Kažkoks sūkurys įtraukia mane ir neša vis tolyn ir tolyn.
Bet dabar aš rami, juk žinau – tu su manimi, tu neleisi man žūti ir nuo tos minties viskas aplink keičiasi: nušvinta dangus, saulės spinduliai paliečia mano sušalusias rankas ir kojas. Šiluma pasklinda po visą kūną. Dabar skrendu virš smėlėtos pakrantės. Jūra palengva sūpuoja savo vandenis. Ji tokia rami, matosi dugne kiekvienas akmenėlis, matau, kaip nardo sidabrinės žuvelės. Laikas vėl sustoja. Aš plevenu beribėje erdvėje. Ji tokia žydra, nė vieno debesėlio. Virš manęs nardo kregždės. Sugrįžta balandžių pulkas, apsupa mane iš visų pusių, burkuoja lyg sveikintų ir aš vėl matau veidus. Stengiuosi kiekvienam pažvelgti į akis ir aplink mane esantys veidai ima keistis. Matau savo broliuką, močiutę, senelį, pusbrolį, su kuriuo praleidau vaikystę, tetą, man nepažįstamus veidus ir besišypsantį mamos veidą:
„Mes vėl visi kartu. Susirinko visa giminė pažiūrėti į tave. Tu taip užaugai, jiems sunku tave ir beatpažinti. Tik tėvo nėra. Jis toli, kitoje sferos pusėje su savo gimine. Mes retkarčiais pasimatome su juo, pasikalbame. Jis visuomet prašo apkabinti ir pabučiuoti tave. Čia tokia plati erdvė, kad jam neužtenka jėgų dažnai lankyti tave, bet žinok, kiekvieną gimtadienį jis būna šalia, stengiasi pakliūti į tavo sapnus. Ar sapnuoji jį?“
Aš tik palingavau galva ir rodau pirštu į atskrendantį dar vieną balandį. Tai mano tėtis. Tikrai žinau, tai jis. Jis išėjo iš mano pasaulio, kai aš buvau dar maža. Jį prisimenu tik iš nuotraukų ir mamos pasakojimų. Prisiglaudžiu prie jo ir jaučiu, kaip jo skruostais rieda ašaros. Tėtis tyli, tik stipriai apkabinęs mane sūpuoja. Aš tokia laiminga...
Stiprus vėjo gūsis išskiria mus ir nuneša mane į atvirą jūrą. Dar spėju išgirsti mamos žodžius: „Prisimink, ką tau sakiau, ir prižadėk kovoti...“
Aš skrendu vėl į tamsą. Man trūksta oro, taip spaudžia širdį, tuojau sprogs visos kraujagyslės ir man galas...
Įkvepiu tyrą oro srautą ir kūnas palengva prisipildo gyvybės. Aš atmerkiu akis. Balti šešėliai pasilenkę ties manimi. Paskui jie ryškėja ir aš matau žmones baltais chalatais. Nuo veidų dingsta susirūpinimas ir vienas iš jų kažką man sako, tik aš nieko nesuprantu. Man suleidžia vaistus ir jie visi išeina. Lieku viena su prijungtais vamzdeliais, laidais ir savo regėjimais.
Taip lengva širdyje. Dabar tikrai žinau – gyvensiu. Drungnas vėjelis padvelkia pro pravirą langą ir aš, pasukusi galvą, pamatau tupintį ant palangės baltą balandį: „Mama, tu visada esi šalia, ačiū tau.“
Merkiasi akys ir aš užmiegu ramiu miegu kaip išvargintas sunkių darbų žmogus. Aš gyvensiu, aš tikrai gyvensiu ir mes vėl, mama, kasnakt susitiksime.