Sakalo giesmėj ir vieversio medžioklėj
Išgrįsti užsimojom iš likimo krioklio
Akmenim sunkiausiais, kokie tiktai bebuvo
Taką į rytojų be abejonių runos.
Kad savo šilto vėjo galime netekti,
Kad nuo vėtros šuorų plunksnos ima degti,
Tirpstam kas sekundę į bekvapę tylą,
Kur žiedai svajonių sakurom prabyla.
 
Ar mes tai pasirinkom? Ar pasirinko mus?
Mūsų namas žydras kerintis dangus.
Ar kaip sniegas žiemą esame tam gimę,
O Dievo plunksnos šokiai pūgose klaidina...
Gal tiesa balta. Gal viskas tarp eilučių.
Raidės jau beprasmės be tavų žinučių.
Ar išleisi mus, mylimas dangau,
Paskutiniam šokiui...
Amžiams..
Ne daugiau.