Rudenėja alėjoj
Kur kadaise sėdėjom
Po baltąja kaštonų ugnim.
Įsisiautėja vėjai,
Nespėja šlavėjai...
Ir gerai — tik pabūkim savim...
Bėgs šešėliai į priekį,
Žingsniuos greta medžiai,
Nereikės atsisukt atgalios.
Paukščiai mostels sparnais,
Tiktai lapai nebyliai
Tūps ant seno suoliuko
Lentos.
Gal kažką ir praleidom,
Atsirita aidu
Ten nuo kalno bažnyčios varpai.
Skaudžiai klykteli gervės,
Ruduo slysta veidu,
O ant nugaros saulės
Delnai.
Nors tyloj miega žodžiai,
Bet jausmas sunoksta
Jau sugrubusiuos pirštų galuos.
Siautė aistros gegužę,
Pavydėjau kaštonams
Tos plevenančios žvakių
Liepsnos...