Aš jausdavau,
kaip artėja vakaras.
 
Prieblanda eina per mane, per kūną
kaip teka vanduo,
kaip ilgas ilgas negirdimas traukinys rieda
geležiniais debesų bėgiais –
tik be galo lėtai ir negirdimai tyliai,
bet eina prieblandėjimas per mane.
 
Vakarui temstant
išeinu į kiemą
pilną klevų ir liepų,
kurie irgi šakomis
mato blėstantį dangų kaip aš,
gyvai alsuoja savo syvų gyvenimu,
ir lėtas prieblandos atitekėjimas
matau, eina ir per medžius,
eina nuo neišmatuojamų aukštybių
linkui juodos sumindžiotos žemės
ir medžiai tą prieblandą jaučia
lyg savo medinį kraują šerdyje,
kuri turi rieves,
ir rievės atsiveria lyg kraujuojanti žaizda,
lyg mirties liudijimas,
medį nupjovus.
 
Galop sutemsta neįžvelgiamai
ir aš užžiebiu žiburį,
ir štai tamsą plačiu sriautu perplėšia
šiltos šviesos spinduliai,
kaip ir aš perplėšiu,
ką parašiau.