Jau šalną prišaukė naktis,
O ąžuolyne – gilėm lyja...
Tušti lizdai. Ši netektis
Kiekvieną rudenį atgyja.
Besparniams mums – baisi skriauda
Palikt namus. Nepasiryžtam.
Maži sparnuočiai niekada
Į tuos pačius lizdus negrįžta.
 
Vis barsto ąžuolai giles,
Per dangų – Paukščių tako upė...
Nejau prašvisti negalės,
Nejau nustojo Žemė suktis?