Ech, keleliai, keliai... Jie kas kartą kitokie, kitokie...
Ką sutiksi juose ir ko laukt, niekada nežinai.
Rudeniniai beržai...Vėl šlamėjimu man padainuokit
Tą lopšinę mamos, seniai prarastą man. Lyg sapnai...
 
Gal ir tau skauda širdį, kai byra variniais varpeliais,
Kai pajuodęs dangus dengia protą, juoduoja naktis?
Tik ar tu supranti, kad vingiuojantis tolumon kelias
Traukia sielą vis žengti tolyn ir tenai pasiklyst.
 
Pilkos dienos, būtis drasko kūną ir kruvinos rankos
Stengias griebt už gerklės, trūksta oro ir žydro dangaus.
Kaip paaiškinti tau pabėgimą, kai užsupa kančios,
Kai užmigt negaliu, šaltoj lovoj blaškaus ir blaškaus...
 
Veržias riksmas iš ten, iš giliai, iš vidinės slėptuvės,
Rankos maldai sudėtos, o niekaip prabilt negali.
Kas išgelbės mane nuo skausmų į bedugnę pakliuvus?
Tie keleliai, keliai... Jie kas kartą kitokie, margi...
 
Žengiant jais, dingsta viskas ir vakar išblunka, išblėsta.
Vėl sužiba viltis lyg žvaigždė tolima – artima.
Noris džiaugtis. Gal tau pasirodys juokinga ir keista,
Jog tik čia gyvenu. Aš dainuoju, juokiuos, aš gyva!