2. Skaitau (kaip?) save
Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis. Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti ir realizuojasi fiziniame gyvenime. Šiuo požiūriu man įsiminė ir netgi, sakyčiau, savi tapo Pranucio pajautų aprašymai, įsikūrus jo galvoje papūgoms.
Skaičiau ir regėjosi, kad pats savimi jo pajautas pozuoju, jo mintis sudėlioju kaip savas. O pasitaikė, kai suklusęs aiškinausi: gal jis savimi mano pajautas pozuoja? Gal jis mano mintis užrašo kaip savas? Tačiau ar taip, ar kitaip – ne jokia skriauda, kadangi smegenims ir vienu, ir kitu atveju yra kuo užsiimti. Tikra ir tai, kad neretai net nepajautęs skaičiau Pranucį kaip save. Tuokart paklaustas, ką skaitau, nuoširdžiai liudijau, kad skaitau save. Ir taip skaityti pasirodė netgi paprasčiau. Žinoma, nenumanau, kada kokių priekaištų sulauksiu, tačiau iki šiol padangė giedra, o dvasioje irgi neapniukę.
– Pirmą kartą, išgirdęs papūgas galvoje, ilgai tylėjau, – pasakė Pranucis, tačiau aš jo jau negirdėjau: jau pats it suspėjau persiorganizuoti ir būti Pranucis. Atrodė, kad šneku tekstu iš savo galvos su joje atsiradusiomis papūgomis. Vėliau vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni – tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės – Dieve gink! – žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau toks gyvenimas savo panašumu priartėja prie pasakų herojaus trečio brolio gyvenimo, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime.
– Ak, papūgėlės, nutilkite, – daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi taip, kaip duota. Taigi, ir su papūgomis, kurios kažkieno valia pasiųstos į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas. Ir net grožį suvokiu jų nematęs. Ar ne keista, a? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
– Net labai keista, – tariu pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau garantijų, kad taip neatsitiks – ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu būdu ne besimokančių giedoti „Internacionalą“.
– Matau, tu vėl su mano papūgomis, Pelėda. Atsargiai. Bent jau nelepink jų.
– O tu? Ką tu veiki, kad toks džiugus?
– Ką tik pasikalbėjau su Viešpačiu.
– ???
Pasėmiau Viešpaties kažkiek.
Daugiau neleidžia.
– Gal ką galėčiau iš savęs
Pridėt prie dangiško paveikslo?
Ir man smagu
Lyg vaikui išdaigą iškrėtus
Va šitaip Dievą klausti
– Kodėl gi – ne,
Jeigu poetas.
Bet kaip žinot, ar juo esi?–
Linksmai sužiuro Viešpats į akis.
– Atleisk,
Bet jo turiu tik tiek,
Kiek iš Tavęs pasėmiau... –
padeklamavo pasikalbėjimą su Viešpačiu Pranucis.
– Ak štai kaip! – įsibedžiau žiūrėti jam į akis, nenustebęs, kad ir tokie dalykai bent jau mudviejų galvose darosi įprasti. Truputį pasiskubinu pasiimti popieriaus, kad užrašyčiau, o tai padaręs vėlgi perskaitau lyg iš kito pasaulio:
Suprantu,
kad jau žodžių per daug,
jų girdėti visų neišmoksim.
O poete, ir tu gal tylesnis pabūk:
išrudėjusį rudenį neša žolė,
paukštis giesmę primiršo.
Ne todėl visa tai,
kad va šitaip išliktų,
kad lietum nusiprausę išnyktų,
kad į žilę, į plikę, į raukšlę įėję
sužinotum, kad būtį va šitą
atlikom, Žmogau.
Aš į ateitį savo kaip dvasią žiūriu,
bet, neradęs sparnų prie savęs,
neišmokstu rudėti žole, rudeniu būti.
Aš išmokau minty kaip šaly, kaip Savęsp
būti taip, būti ten, kur ir reikia, kad būčiau.
Saule, šviesk iš manęs.
Žole, želk iš manęs ir žaliuok
Su žiedais ir su paukščiais,
Su būtim išrasojusia žody Visatos.
Dievas moko ir moko, kaip būti su juo,
o aš ir pajausti dar jo neišmokęs...