Dienos supasi rudenio vygėj,
aš nešuos gelsvą lapą delne,
paukščių pulką per dangų nukrykščiant išvydus,
jau žinau, jau žinau – bus žiema.

Aš žinau, dar barbens man lietus į palangę,
dar kažką man norės pasakyti apniukęs dangus,
ir medžius šalnos tyliai it bausmei išrengę
man kuždės – nebelauk, nebebus.

Nors pavasaris grįš jorės* vaisky sušvitęs,
atsimerks nuo šviesos ten, sode, obelis,
nors paukštelis rudens iš gimtinės išvytas
grįš pavasarį – metai, nešauk, nebegrįš.

*Jorė – pavasarinė žaluma.