Keista štuka tas gyvenimas i visas svietas. Gerai žmonės saka – genys margas, a svietas – do margesnis. Gryna prauda, nei pridiesi, nei atimsi nieko. Tep i man buvo, pamaciau, savo kailiu patyriau svieto margumų...
Mūs Švincianių rajuonas  su Belarusija ribojas. Unksciau, kai do sienas atviras buva, visi lėkdavom tynai, Lintupio miestelia turgun. Ale ko tik tynais nebūdavoǃ I drabužių visakių – žiponų vyram, undarokų bobom, kepelišių, skarelių, vaje, vaje. I puodų, katilų, viedrų- viska, viskaǃ Vaikam lauktuvių tai vis baronkų pirkdavam. Skanias, gardzios baronkelės tokios, vaikai namie grait jas sutriauškindava.
 
Bet kur tai, maždaug prieš 20–25 metus, siena ažsidarė- viskas, bro, Lietuva nepriklausoma pasdarė, gyvynsma nuo šiol savarankiškai. Ir atitvėrė nuo mūs Lintupį su visomis jo turgaus gėrybėmis.  Inkalė žemėn kuolus, spygliuotais dratais juos  sujungie– viskas, bro, sienaǃ Jeigu nori ažu jos patekt- vizas kokias ti raik pasi.
 
Kode aš apie tai tau pradėjau porinc? Tik tu niekam to nesakai, gerai? Ėgi man širdzį sopa dėl to, kad aš per tų sienų turmoj sėdiejau. Neilgai, dvi nėdielias cik. Kap man razaiškino advakotas – administracinis areštas.
 
A viskas buvo tep, jau prieš pinkiolika metų maždaug, ar jau daugiau, nebeatamenu...
 
Mėgstu aš išgerc  arelkos, kad jų kur kvaraba. I cigarietas mėgstu kūryc. Do didesnė kvaraba.  I rozų atajo un mani do suvis nesaniai mūs kaiman gyvync  atsikraustys kaimynas Bronius – dviem desėtkais metų jaunesnis, drūtas vyras. Susėdom pasutaryc  prie pečiaus. Anas pradzioj kalbų pradiejo iš kito galo- klausiniejo, kap gyvenu, kap su žmonu sutariu, kiek pensijos gaunu... Pasakiau, kad nedaug, tris šimtus litų tiktai, norėtųs bent dvigubai daugiau.Pats man prasitarė, kad kontrabandų iš Belarusijos, to pacio Lintupio , veža- arelkų, cukrų, tabokų... Švincionisu i aplinkiniuos rajuonuos viskų i parduoda. Ė atgal, mainais– dešras i skilandžius visakius iž Utenas fabrika.  Nu i anas tadu man pasiūlė tapc kontrabandistų padiejėju. Sako, uždirbtumei, dėde, iki tūkstuncio litų i do daugiau, gyvintum, kap ponas, tvartus naujus išsistatytum, gyvulių prispirktum... Ėgi, sakau, sveikata jau nebe ta su gyvuliais tūsyycies. Bronius i klausia– o gerc, rūkyc myli? Sako, prispirktum cigarietų i alkogolio metam priekin, neraikėtų kas mėnasį lakstyc.  Mes do tau pacys duotumėm, pigiau ažu savikainų. Pamislyk gerai, dėde, o po savaities vė ažeisiu.
 
Chm, mintelė tai nebloga... Prie pensijos prisdurt visai ne pro šalį būt. Ė kū gi raikės daryc, tep i nepaklausiau. Kokios tynai kantrabandisto padiejėjo pareigos?  Kad turmon galiu pakliūc ir su razbainykais  susdėt, kažin kap nepagalvajau.
Nuvejau aš pats pas Bronių po pinkių dienų.  Ale ir išsistatys cia anas cielų palivarkųǃ Kažkaip retokai  cia, šiton kaima pusėn ažuklysdavau , tai cik dabar i paragiejau. Tvartai, troba, pirtis šalia, viskas kažin kokia prabanga alsuoja, lyg ir netiktų tep paprastam kaima žmagui. Takelis link namo durų didziausiais akmenais išgrįstas. I mašina- džipas tumsios spalvos. Prie būdas vilkinis šuo pririštas. Anas pirmas mani i pasveikino sava lajimu.
Užgirdys šunį, išejo  i pats šeiminykas iš trobos.
– O, dėdė Danieliusǃ Nu, prašom, prašom, svečias būsi. Kokie vėjai cia tavi pas mani atapūtie?
– Atameni, pas mani prieš  pinkias dienas buvai atajys.... Darbų siūlinai...
– A, taip, taip. Nu, ainam pirkion, kad mažiau ausų mūs raikalus girdiet.
Ot, gerai vyras pasakie – „mažiau ausų...“  Nes kaimi kokia Zoselė ar Albinutė išgirs kū nors nauja- tep kitų dzien i žino tava paslapcį ar raikalus pusė kaima, paskleisti jau gundai i pletkai visoki, cikri i ne... Aini tu per ūlyčių i ragi, kap visi, dideli i maži duncis rodo tau pavymui, jau prisklausy tų pletkų...œ
Suvėjį abu pirkion uturom kelias adzynas... Apie gyvenimų, kap sunku jam cia buvo tokius palocius išsistatyc, kiek nervų i čėso tas kainava... Net sutema jau.  O buva anskcyvas pavasaris, nors jau i nešalta, bet do i nešilta. Grait Velykos turėjo būc. Vakarais kaži koks vėjas iš pasalų, iš kitų kiemų tep papūsdava, kad ploščių burbulu išpūsdavo, placios runkovės i kalnierius  jo buvo, per jas i patekdavo vidun vėjas...
 
Su Bronium sutarėm, kad ryt šešioms vakaro jau būčia susruošys, važiuosma pasienin. Klausiu – ko ite vėlai, bet anas nutylėjo, visų kortų man, sanam dziedui, do neatskleidie.
Prižadzino mani kitų rytų vyturėlio skardi giesmelė palei lungų. Atrada, paparastas mažas paukštelis, bet kap gražiai moka čyruoc. Ne kiekvienas armonikeirius tokias meliodijas išgrajintų, kap itas vyturys. Anas cia turbūt kur netoli sau lizdelį dirvoje suka, dėl to tokis i linksmas.
Pati mano, Malvina, jau sukiniejas po namus, nors dar cik pusė sapcynių ryto. Tep rodo dzidelis dziegorius unt sienos, nuo vesalios mudviejų cionai bekabantis. Jau saniai tas buva, prieš 40 su viršum metų. I nuotrauka mūs abiejų-toki abu jauni, gražūs, baltomis šypsanomis... Ėgi dabar iš tų duntų cik pagelty stagarai belikį... Kū padarysi, sanatvė...
Grait paskieliau i aš.
– Nu, i kū vakar su tuo latru Bronium uturai lig vėlumos?
– Ė kode gi anas latras?
– Nu va, gražiausiaǃ Visas kaimas žino, ė tu – ne... Anas gi razbainykų šulas dzidziausias visam rajoni.
– Ė iš kur jau tas tava kaimas viskų žino? Kū anas blogo dara, tas Bronius? Kolei kas do negirdiejau, kad būt kū ažmušys ar pripjovys...
– Taigi kantrabandistas anas, žmogau tu nerazumnasǃ
– Nu i kas? Nieko blogo gi žmonėm nuo toǃ I Kam raikėjo valdziai nuo mūs Lintupį atitverc? Gerai dabar Bronius i daro, kad iš ti visokias prekes vežaǃ Ar tu  iš jo nieka nepirkai?
– Nu, pirkau... Bet tuomet do jo gerai nežinojau. Nuo to laiko, kai Albinutė apie jį pasakie, tai daugiau i nebeperku nieko.
– Anas gi gero žmonėm nori. Va i man darbų pasiūlė.
– Sakau, nesusdiek tu su juo,  paminiesi mano žodį, bus blagai...
– Eik tu, neposakok man posakųǃ-I išiajau aš laukan parūkyc. „Astras“ sava... Do turėjau beveik pilnų pokelį, jau paskucinį...
 
Šešių vakaro  privažiuoja prie pirkios Bronius savo džipu.
– Ar neištepsiu aš tau mašinos savo purvinais čebatais? – klausiu, lipdamas vidun.
– Nesjaudzink, Danieliau, viskas gerai. Unt sėdzynių gi vis tiek nelipsi,ė padlagų aš, kai ateis laikas, išsiplausiu, nebijai.
Bronius ėmė kažko ieškoc  tarp sava daiktų. Ir ištraukie vienų.
– Ar žinai, kas cia per daiktas?
Padabojau. I akysu nušvita.
– Tai aišku, kad žinau. Taigi racija.
– Teisingai. Tau su ja i raikės biškį pasdarbuot. O ko taip staigiai pralinksmėjai, ką?
– Taigi aš kariuomenėj kadaise ryšių daliniuos tarnavau. Prisiminiau, kap in jas kalbėdavom. Cik tuomet dar jas ne tokias mandras buva, kap, misliju, dabar.
– Nu, nebijai, ne tokias jau mandras tos racijas i dabar. Ir cia tau raiks pakalbėc, pranešč  kryptį, kur juda pasieniečiai. Cik dabai man, nesupainiok dažnių. Parolius aš tau pasakysiu. Ant šūcherio  stovėsi. Važiuojam dabar suspažint su komandu. O pusį dešims prasdės darbas. Vešma kilbasas, ė iš anos pusės arelkos pasimsma.
 
Tuo laiku siena tarp Lietuvos i Belarusijos, bent jau tas ruožas, kur man teko būc, nebuva gerai sutvarkyta, do buvo joj lundų, kur tarp pagalių nebuvo dratų. Privažiavimas miško keliais i takais irgi buva narmalus. Šituo naudojos kontrabandinykai.  Ir štai tep, nejučiom, aš tampu vienu iš jų.
Tų pirmų rozų viskas praiejo gerai. Maš dėl to, kad galva blaiva buva, viskų teisingai dariau, teisingai pranešiniejau, dabojau dažnį.  Pralėkie pareigūnų automobilis vienų kart suvis arci, net tūptelėt turėjau ažu krūmo, kad nepamacyt. Naktelė motinialė apsaugojo. Ažsidirbau pinkis šimtus. Ne litų, o dolerių. Valiutos keitykoj Švenčionyse kasinykė net akis išpūtė. Mislijo turbūt, iš kur per mani,  sanį, toki dzideli pinigai. Aš jai mirktelėjau akį...
Bet kitų rozų....
 
Kitų rozų mani Bronius vežė itan darban pagiriotų, nes išvakarėsu švinčiau sava 65-ų gimimo dzienų. Dėl kažko mes ti susginčinom, suspykom, net į atlapus viens kitam kibom. Anas ti kažkų negražaus apie mano Malvinų pasakie.  Žodžiu, nuotaika buva blaga.
Dzienos jau ilgesnės vėlyvų pavasarį. Pusė dešims vakaro do buva pakankamai šviesu. Pastatie mani prie dulikino keliuko. Prastypsojau tynai vienas beveik lig vidunakčio.  Prie to piktumo  ant Broniaus prizdėjo i šitas, kad turiu cionai kiurksoc. Išganinga mintis, kap  grauzmas šovė galvon: ėmiau iž visos gerklės i  aždainavau, šitų, kap ana: „Vai mergelės, mergužėlės, rigdigdai, rigdigdo, gražios mūsų dainužėlės, rigdigdai, rigdigdo. Kai per Lietuvų važiuojam...“ i tep toliau... Balsas mana, nors jau ir seniokiškas, bet do skardus. Užgirdo pareigūnai, privažiavo i sučiupo ažu čiuprynos, kap gaidelį kakarykuojantį.  Ė maš i racija kitan dažnin persjungie, nes kažkų aš ti sukaliojau i maigiau, atamenu... Širdzy man palingvėjo.
 
Geras man pastaikie advakotas, lenkiu prieš jį savo žilų galvų. Anas tynai kap tai labai gudriai ir suktai apsuko teisėjui galvų i man buvo skirtas, kap sakau pradzioj, cik administracinis, o ne baudžiamasis areštas. O vėliau dar i ypatingu liudytoju buvau paskelbtas.  Tode, kad aš apie Bronių viskų išposakojau.  Anas i jo sėbrai lig šiolei turmoj sėdzi. Anys gali išęjy sugalvot man keršyc...
Žodžiu, buva garsus teismo procesas, aidėjys per visų šalį. Išlipau iš balos sausas, cik vienoj vietoj kelniom praplėštom. Kap buvo taliau, pautarysma kitų roz.