Žmogus, nešantis viltį. Kunigas Alfonsas Lipniūnas
Jis malda suplėšė nuodėmių tinklą tankų
Ir parodė į Motinos širdį įsmeigtus kančios kalavijus.
Meldė Sūnų pažvelgti į nuo pykčio pajuodusį dangų,
Kad Tėvynėje nustotų beviltiškai ašarom lijus.
Atsikandęs gyvenimo duonos kąsnį rūpų ir sprangų,
Jis nešlovino turtų tuščiai lyg Vergilijus.
Po darbų dažnai nepakeldavo pavargusių rankų,
Bet ant balto lapo raidėm lijo Viešpaties meilės lelijos.
Tikiu, dar aidės šventovių skliautais jo vardo novena,
Lyg Sveika Marija oriai ištarta Aušros Vartuos.
Tikiu, dar Dievas siųs Lietuvai šventą žmogų ne vieną,
Tikiu, su jais Kunigas vargstantį žmogų užstos.