Balti beržai senam tėvulio vienkiemy
Žemyn narina baltas svyrančias šakas.
Apkabinu sugrįžusi jų glotną liemenį
Ir suvaitojus atsidūsta praeities dvasia.
 
Jau visas amžius nugyventas – laikas
Atsukti laikrodžius, kad nesustotų paslapčia.
Beržų paunksmėje sula ant žemės salsta
Ir mėnuo, spinduliuos pražydęs, šypteli nakčia.
 
Šešėlyje tarp medžių rymo senas kryžius –
Lyg pakeleivis prisidengęs nuo dienos šviesos.
Kur sopulingai žvelgia Dievas Nukryžiuotasis,
Vargu, ar beįspės kas, paslaptį besužinos.
 
Lietaus sulytos ežios, žemuogės nunokę –
Pasklidusi namų šviesa ir šiluma delnuos.
Pro kryžių, beržus, liepų eilę, pro palaukę
Sugrįždama kaskart klausaus tėvų širdies dainos.