Kaip žarijas aš surenku
          akimirkas –
tuos džiaugsmo ir ramybės
           trupinius  
ir sužeriu į širdį,
        kaip į židinį,
kad meilėj Tavo degčiau
           kupinas


Tavosios Dvasios – to ugninio
          Vėjo,
išdeginančio pyktį, baimę,
           nerimą,
švelnaus ir išmintingo
          Patarėjo,
užpildančio dangaus džiaugsmu
          gyvenimą,

ir teikiančio naujų jėgų
           kas dieną
pamilti savo kryžių, kaip
           išganymą,
ir Tau aukoti akmenį
           kiekvieną,
kur suklupta – ir keltis į
           gyvenimą,  


kur dovanoji man brangias
           akimirkas,
tuos džiaugsmo ir ramybės
           trupinius,
ir aš laimingas, kad esu
           taip mylimas,
ir Tavo meilės ilgesio
           vėl kupinas.