Gal sukalsiu paskutinį jau sonetą
Apie tavo niekad vystantį man žiedą –
Nežinau, kodėl visi taip garbina monetą
Ir mažai apie pavasarį pagieda.
 
O pavasaris yra tarp tavo kojų.
Žiemą vasarą nevysta tikras grožis –
Tas, kuriam save aš paaukojau
Kiek turėjau, tiek pirkau tau rožių.
 
Gal sukalsiu paskutinį jau sonetą
Iš auksinių ir sidabriškų monetų –
Jas visas už tavo grožį atiduodu,
Ir jau visiškai šiam kerui pasiduodu.
 
Iš dviejų apsunkusių alyvų,
Iš jų kekių – kaip pavasarį jos svyra!
Jų kiekvieną pažinau kaip medų,
Į kurį takai ir kelias veda.
 
Iš baltų kaip sniegas tavo kojų,
Tarp kurių laimingas pabuvojau –
Iš auksinių ir sidabriškų monetų
Tau sukursiu žiedlapių sonetą.
 
Nežinai, ką tu turi, brangioji.
Nors tas viskas vien tarp tavo kojų.
Ir ne vien tik šitai medų ima,
Tas, kursai Ieva tave vadina.
 
Tik nepyk, kad aš taip visko noriu –
Tavo kekių tokio lengvo svorio,
Tų alyvų iš pavasario želdyno,
To paties nesubrandinto tavo vyno.
 
Jei nevertas, tai kodėl jam atsiduodi,
Kas brangiausia, be derybų atiduodi.
Nežinai, kokią tas lobis turi vertę –
Tas, kurio negaili man išgerti.
 
 Vilniuje, 2014 m.
 
 Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43-11, Vilnius. Tel. 861399523.
El. paštas jonas.baranauskas52@gmail.com