Tėve mūsų –
Bažnyčių  bokštų laikrodžiai pirmąkart
Skaičiuoja atgimimo valandą.
Katedros vargonai gaudžia
Tikėjimą ir viltį. Tau,
 
Kurs esi danguje –
Sunku įžvelgt
Į dvasiškąją būtį žemėje.
Vėl neramu, kai skamba kelkite – pakilkite.
 
Šventas tavo vardas –
Lietuva! Motina Žemyna atsiklaupus
Prašo atilsio.
 
Te ateina tavo karalystė –
Jos valioj begalinėj               
Mūsų kūnai ir sielo                      
Mels kasdienėj maldoj atleidimo.
 
Teesie tavo valia –
Žmogau, jei pats neatsitiesi, nepakilsi -
Neįžiebs net Prometėjas
Tavo vargo namuos dvasios žiburėlio.
 
Kaip danguje taip ir žemėje –
Kalbėjo protėviai,
Nors žemiškąją kančią tepažino.
 
Kasdienės mūsų duonos –
Tiesė ranką motina
Pro riedančio į Sibirą vagono langą,
Kita apglėbus mirštančiojo kūdikio galvelę,
 
Duok mums ir šiandien –
Nors ten, saulėtam vienkiemy,
Pūškavo duonkubily
Užraugta ir niekieno nebekepama
Rupioji rugio kasdieninė.
 
Ir atleisk mums –
Jei dvasios sumaišties ugniakure,
O ne lietuviškoje krosnyje
Po pusės amžiaus.
Mūsų kaltes –
Palaiminusi
Vėl kvepia ant kiekvieno stalo Duona...
Rupi, visus pasotinanti,
Todėl šiandieną
 
Kaip ir  atleidžiame savo kaltininkams –
Nė viena tauta tol nepažino
Tiesos gimimo palaimos,
Kol neprakalbo gimtąja kalba,
Kol neapgynė gimtojo žodžio skambėjimo,
Gimtosios žemės pėdos,
Kol neįamžino širdy tikėjimo tiesos.
 
Neleisk –
Kam dar viena pragaištinga
Negimusio čia svetimo žodžio prasmė.
Jei lietuviško rašto dirvonai
Kvepia gerumu lyg mėtos motulės palangėj.
 
Mus sugundyti –
Nereikia odžių, nei madingų,
Kankinančiai ilgų kalbų.                     
Tik vienintelės laisvės dvelkimas
Vaikystės dainos melodija
Per širdį eina.
 
Bet gelbėk -
Ko dar, Lietuva, susimąstei?
Juk žinai –
Dar rudenį pavasarinio potvynio sulaukei.
Ar krantuose sutilpsi?
Ar sutalpinsi Viešpaties palaiminta
Gyvenimo upe
Plaukiančias likimo valtis?
 
Mus nuo pikto –
Tik gerumu išsaugosi,
Nes kasdien tu, Lietuva,
Sena tėvų malda
Eini į mūsų šiuolaikinį būvį...
Amen...
Balto Angelo sparnai
Paglosto žemės veidą
Ir nuostabi Žmogaus būties simfonija
Suvirpa smuiko stygom
Mūsų širdyse.
Ačiū, Lietuva,
Už ilgaamžį ,,Tėve mūsų“.
Sušildei sąžinę,
Į atmintį sugrąžinai istoriją
Ir dvasiškoj rimty
Gyvent pakilo mūsų sielos...
Gyventi ir mylėt Tave,
Tėve Mūsų...