Ateiki, Viešpatie – jie nebeturi vyno –
           jų šventė baigiasi beviltiškai liūdnai –
jie be Tavęs kaip švęsti nebežino,
           nors nuo rinktinių valgių lūžta jų stalai.

Nuo pilvo puotos širdys jų aptemę,
           o protai užimti naujais planais,
 kaip užvaldyti ir pavergti žemę
           ir visą ją paversti pelenais...

Ateiki, Viešpatie, nes peržengtos jau visos ribos –
           net ir šventovėse vien negyvi stabai –
  pasaulio kunigaikštis Tavąją kūrybą
           išniekino – kur bepažvelgsi, kyšo jo ragai.

Ateiki, Viešpatie ir leiski jiems patirti,
           kad induose jų – mirtini nuodai,
kas gyva, verčiantys į lėtą mirtį –
           jų puota baigsis – nebetruks ilgai.

Ateiki, Viešpatie – jie nebeturi vyno –
           ir nuodus jų savo krauju pakeisk.
Ateiki, nes ką daro, jie nežino
           ir jei gali, Tu jiems kaltes atleisk.

Ateik ir dovanok jiems naują širdį,
           kad jie Tave pažintų, kaip juos pažinai –
ateiki į jų puotą, į jų lėtą mirtį
           ir pasilik jų taurėse, kaip vynas – amžinai.