Žvaigždės šviesa

Negirdžiu tavo juoko, o Žvaigžde vakarine,
Neišskaitau tavo paslapties, Viešpatie, -
Po juodu debesiu paklydusios savo  minties.
Nejuntu tavo gerumo, artumo tik vienatvę –
Mes  kaip didelę paslaptį
Viliojame visatos būtį,
Kviečiam į save –
O pro ledinę gluosnio viršūnę
Šalta šviesa palietė veidą,
Kol ūkas neuždengė riedančios per skruostą ašaros –
Mažos mažytės šviesos palaimos.
Būk mano negęstanti žvaigždė vakarinė,
Būk mano tolima ir artima šviesa,
Būk mano žydinti dangaus liepsnelė,
Būk Viešpaties šviesos žiburys,
Būk mano, o palaimintoji,
Būk mano,...
Būk...
Kaip gera, kad ir vėl švieti širdy...
 
                                   * * * 
Ne viena tu –
Milijonai jūsų šviečia –
Toli ar nelabai toli.
Tu, Dangaus langeli,
Švysteli akimirksniu
Į mano kelią.
Nelabai arti –
Jūsų, tylinčių širdžių,
Jūra tyvuliuoja.
Kančia lyg diemedis
Senajam vienkiemy
Įrėminęs manąjį likimą.
Nenori skirtis –
Tirpsta rožančiaus karoliai.
Lai  būna suskaičiuotos
Mano dienos.
Nebūtim veržiuosi -
Į sublyksinčias
Dangaus žvaigždes,
Į Amžinybę...

*** 
Ašara,
Skausme priklaupk ir melskis,
Amžinybe,
Palaimą skambina varpai
Iš tolimo bažnytkaimio varpinės.
Dieve,
Duok man mažą viltį
Į sugriuvusį tikėjimą
Įamžinti save.
 
Motina, motinėle,
Sklaidau kaip anais metais
Paseilintu pirštu
Tavo seną maldaknygę
Ir nebežinau,
Ar krikščioniškuoju gerumu
Užtenka sustiprinti širdį,
Kad galėčiau atbusti,
Kad galėčiau gyventi...
Vakarė žvaigždė –
Vienintelė mano  vizija...
  
                                 * * * 
Sumaištis  atminty -
Rūpintojėliai seniai apdulkėjo –
Atsibodo senolių maldos.
Klėty,
Skrynios kamputy,
Sudūlėjo senos nytys.
Drobių rietimų niekad neaudusi,
Vakar sapnavau ajerų kvapą,
Motiną vienplaukę, basą,
Grįžtančią ežia po pamaldų,
Žemuogių raudoną pamiškę,
Vaikystę ilgakoję su žalia trumpa suknele,
Tėvo plakamo dalgio aidą,
Dovanoto laikrodžio šilumą delnuose,
Molinį rudo viržių medaus ąsotį
Ir voratinklį – rugpjūčio plaukuose.
Kodėl? – Atsakymo nėra...
Žvaigždė dar neužgeso...

                                       * * * 
Amžinybės skraiste apglėbsiu pečius,
Amžinybės skara aprišiu plaukus,
Amžinybės vėjas glostys mano skruostus,
Amžinybės medžiai oš tą pačią monotonišką melodiją,
Amžinybės žvaigždės degs virš mano  namų –
Mūsų žemės būsto.
Amžinai...O jei užges?..
Tegul bus pagarbintas
Laikinas gyvenimas ir šventoji amžinybė...
 
                                     * * * 
Naktie, atleisk už išsikalbėjimą
Prie vienuolyno vartų,
Gal šventoriuj, gal prie senojo altoriaus.
Žinau, kad gyvenimas paženklintas
Realybės ženklu.
Svarstau - kodėl
Rugiai dera ne vasary,
Kodėl
Meilė ateina ne vien žvaigždėtą naktį,
Nevilty šaukiau tave Viešpaties vardu
Praėjusią jaunystės vasarą,
Bet Žalčio žvilgsniu dega ir dega
Vėl pasirodžiusi, bet tolstanti mano žvaigždė.
Vienatinė. 
                                     * * *  
Matau, keliauji, Aušrine, lyg šventoji
Per dangaus erdvę -
Mano šventą karalystę.
Būk palaimintas,
Dvasios šauksme.
Nenoriu kalbėt –
Tuoj neapykanta kerpėmis
Tvinksta į širdį,
Tuoj žodžiai, melu virtę,
Sėja nepasitikėjimą.
O kai mes kartu –
Tykusis sielos aide –
Man gera būti su tavim
Tarp išretėjusių debesų
Tamsioj dangaus oazėj.
Vien tik tavo geros akys
Be žodžių kalba
Mano šventa sąžinės kalba.
Žinau, gyvenimo nepakartosiu,
Bet labai jį myliu...
Saulės Liūtė