Tyloj nakties nubunda meilė Tau,
           kaip saulė lydi ji per visą dieną,
mintis ir žingsnį laimina kiekvieną,
           ir širdį atveria – tada matau,

koks silpnas aš esu ir nusidėjęs –
           belieka Tau kas kartą išpažint,
 bet meilė Tavo leidžia prisimint
           ir veda ten, iš kur esu atėjęs –

į Tavo glėbį, tėvišką ir švelnų,
           kur priimtas ir mylimas esu,
  ir laimingiausias iš vaikų visų,
           nes vardą mano įrėžei ant savo delno

ir meilėj kantriai laukei tos dienos,
           kada sugrįš paklydėlis sūnus,
kur džiaugsmo puotoj sutiktas jis bus
           ir apie Tave jis viską sužinos...

Kad meilė Tu esi, dabar matau,
           nes lydi rūpestingai visą dieną,
ir žingsnį mano laimini kiekvieną –
           kad mylimas esu – dėkoju Tau.