iš tamsos leidžiasi
stiklinio apuoko siluetas
atsisėda prie stalo ir pažymi
šią dieną kalendoriuje
jis vis ryškiau persišviečia
 
stiklinėje akyje lyg būtasis būsimajame nematomai įsispaudę
mano pirštų atspaudai bandau suvokti ar jo nėra ar manęs čia nebūna

o teks prasilenkti kasdien
per tamsą lydėti
kelią atkirsti ir visko tiek
užgyventi kad neliktų
ką slėpti užantyje
 
virva ugnelė iš  vyzdžio snapu jis bando pramušti mano plaštaką
kiaurai paženklinti nustatyti tapatybę ir iš manęs išvaryti

savo namus