Nebešaukia diena,
naktys nebylės tyli,
tik dar saulė viena
vis dar leidžiasi, kyla.

Mūsų čia nebėra,
užmaršty mes pažirę,
it skeveldros kare,
tiktai pėdos per žvyrą.

Tartum eita, lyg būta
kažin kur kažkada,
laiko laikinos putos –
gal sugrįšim kada?

It laivelis tik supas
pasiklydus daina.