Sunaikina žvakę ugnis,
O naktis vis ridena
Nemigos gniūžtes
Į aukščiausią kalną.
Ten stovi
Kreivi besmegeniai,
Žvelgia į tylą
Pro rožines užuolaidas.
Perdėlioja
Skyrybos ženklus
Tavo knygoje
Išplėštais lapais.
Kol gegutė
Nutrūkusi nuo grandinės
Palieka
Juodą laiko angą.
Tada girdi,
Kaip kaimynas tvatina sieną.
Triskart apsivertęs 
Supranti,
Jog tai tavo širdis
Prispausta, 
Bet dar plaka
Kairiau ašies...