Aš – Jeruzalė, į kurią Tu žvelgi
nuo apsnigto kalno, sužadėtinė
Tavo, užsidengus akis pelenais –
nedrąsu dar, tik pina blakstienas
alkanas miegas ir lūpos išbrinksta
pernykščiu medum. Aš – Jeruzalė,
kurioj Tu per amžius buvosi, o dabar,
o kol kas – dar artėkim, tegu gros
muzikantas, pasitepęs vokus
paslaptim iš numirusio miesto,
tegu šniokš upeliūkščiai –
Aš – žuvis, sužvejota Gyvenimo
upėj – budėsiu senam vienuolyne,
poltergeistų šaly, ir girdėsiu, kaip
dūsaus vienuolės, kai naktį prasiveria
lūpos, ir smuikuoja giesmes iš toliūnų
atlėkęs šiaurys. Aš – Tavo Jeruzalė, pastatyta
po raganų karo, sudūlėjus šėtoniškiems
kaulams, o žibintas neges, Tu surasi mane
per miglas ir akivarų monus, nepaklusi
žaltvykslėm, sirenom, kiklopams,
mano nuometas austas po Kalno
pamokslo, Tau atriš tris akis ir padaugins
žuvis, o juk vynas – vanduo, ir vanduo
yra vynas. Mes sėdėsim ilgai, pagaliau
susitikę, įsibridę mėnulin –
tylėsim. Aš – Jeruzalė Tavo,
kurioj Tu per amžius buvosi.