Viešpatie,
pripildyk mane tikėjimu,
kaip pripildai išdžiūvusią lają
gaivia versme,
kuria apdalinai tą paskutinį vakarą
į tave įtikėjusius.
 
Viešpatie,
pripildyk mane tikėjimo tvirtybe,
kaip pripildai iš varpos
išsiritusi grūdą į gruodą,
kaip pats įtikėjęs
žengei į kančią ir mirtį.
 
 
Viešpatie,
padaryk taip,
kad suvokčiau savo ribas,
kaip sklandantis paukštis
jų niekaip neperžengia,
ir kaip lelija besąlygiškai
ir betarpiškai paklūsta,
berdama ką tik išsiskleidusius
žiedlapius.
 
Viešpatie,
padėk man
dvejonių naktyje,
kai savivalės vėjai
gesina trapią tikėjimo ugnį,
kai savivalės dalgis kerta
besistiebiantį klusnumo želmenį,
kai bekylančiam
stiprybės paukščiui
pakerpu sparnus.
 
Viešpatie,
padaryk taip,
kad nebūčiau dulke
pustoma savivalės vėjų,
kad tapčiau smiltele
Tavo delnuose.
Nes Tu - Šviesa,
į kurią stiebiasi tikėjimo daigas
dvejonių ir savivalės dykumose.
 
Vos įtikėjęs savo verte,
aš nuolatos grįžtu
į savivalės dykras,
nes aš silpnas,
silpniausias iš visų
tavo tvėrinių.
Nes dvejoju.
 
Viešpatie,
juk Tu visai ne toks,
kokį aš savo mintyse
Tave sukūriau
iš gailesčio pačiam sau.
 
Įsižiūrėk ir dvejonių naktyje
išvysi kaip švyti tiesa,
juk tu esi Žemėje laikinas,
o gal tame ir yra tavo didybė —
per laikinumą —
nuopelnais savo —
į amžinybę.